SENOSIOS LIETUVIŲ SKULPTŪROS, KRYŽIŲ IR KOPLYTĖLIŲ IKONOGRAFIJA 

 

Vacio Miliaus straipsnio „Lietuvių etnografinė ikonografija. Šaltiniai, publikacijos, tyrinėjimai, poreikiai“, išspausdinto leidinyje „Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. 1992, 1993, 1995 m. 

Konferencijų medžiaga“ fragmentai

 

Lietuvių etnografinės ikonografijos raida susideda iš trijų laikotarpių:

1. XIX a. ir XX a. pradžia (iki 1918 m.); 
2. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis;
3. XX a. antroji pusė.

Pirmasis iškilus lietuvių etnografinės ikonografijos kūrėjas buvo Eduardas Gizevijus (1798-1880). Apie tai, kad jis kiek daugiau dėmesio būtų skyręs mūsų nagrinėjamai temai, nėra išaiškinta.

Iš XIX a. antrosios pusės minėtini du nedideli spalvotų piešinių rinkinėliai: vienas jų laikomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS, f. 78), kitas - 9 kaimo architektūros ir gyventojų tipų piešiniai iš įvairių Lietuvos vietų, antrajame - dailininko Alfredo Römerio 1861-1875 metų piešinių albumas su sakralinės architektūros, kryžių ir moterų aprangos vaizdais.

Tuo laikotarpiu mokslo ir populiariuose leidiniuose pradėta skelbti etnografinių dalykų piešinius ir nuotraukas. Römeris Varšuvoje leistame žurnale „Tygodnik Illustrowany“ paskelbė 3 kryžių ir 5 moterų aprangos piešinius (A. Römer. „Ubiory włościan i kryże na Žmudzi“ / „Tygodnik Illustrowany“. Warszawa, 1860, Nr. 40, s.-364-365). Piešta Rytų Lietuvoje, nors parašyta Žemaitija, matyt, dėl to, kad Zarasų apskritis anuo metu priklausė Žemaičių vyskupijai. Tilžės mokytojas Aleksandras Kuršaitis lietuvių literatūros draugijos leistuose „Pranešimuose“ („Mitteilungen“) 1886 m. su komentarais paskelbė 7 antkapinių profiliuotų lentų (krikštų) ir 2 stogo lėkių piešinius (A. Kurschat. „Zur beigegebenen Litographie, Mitteilungen der Litauischen, Literarischen gesellschaft heidelberg“. 1886, Heft 11, S. 382).

Nors ir anksčiau pasirodydavo lietuvių kryžių piešinių, tačiau nuo XX a. pradžios iki šiol tčęsiasi jų piešinių bei nuotraukų publikavimas. Vienu jų populiarintoju buvo iš Telšių kilęs kultūros istorikas Michailas Brenšteinas. 1906 m. su nedideliu tekstu jis paskelbė 90 stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ir kryžių nuotraukų (M. Brensztejn. „Kryże i kapliczkie: materyaly do sztuki ludowej na Litwie“. Kraków, 1906, 16 s.: 64 tab. ill; taip pat: „Meteryaly antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne“. Kraków, 1907, t. 9, dz. 2, s. 3-16: 64 tab. ill.). Piešiniai - autoriaus, nuotraukos - L. Andžejevskio, A. Jačinovskio, K. Moncevičuvnos, P. Mašioto, J. Žiogo. Daugiausia parodyti šiaurės Žemaitijos paminklai, keletas - iš Trakų apskrities. Po poros metų M. Brenšteinas vėl paskelbė 7 J. Žiogo nuotraukas iš Zarasų apskrities su pastaba, kad jos dar niekur neskelbtos (M. Brensztejn. „Krzyże litewskie, Świat“. Warszawa, 1908, t. 5, Nr. 8, s. 7).

Rokiškio grafo Pšezdzeckio užsakymu dailininkas Francišekas Kšivda-Polkovskis 1908 m. anuometinėse Zarasų ir Ukmergės apskrityse spalvomis ir vienas spalva piešė stogastulpius ir kryžius. Kitais metais jie buvo paskelbti Krokuvoje: 13 lapų pavaizduota 28 paminklai („Krzyże na Litwie, Rysował dla j. hr. Przezdzieckiego z rakiszek, Franciczek-Krzywda Polkowski latem r. 1908, materialy: Wydawnistwo Towarzystwa „Polska Sztuka Stasowana“ w Krakowie“. Kraków, 1909, Zeszyt, 12, 16 s.).

1904-1911 metais piešimo mokytojas dailininkas Antanas Jaroševičius (1870-1956) anuometinėse Šiaulių, Panevėžio apskrityse ir dalyje Vilniaus gubernijos piešė medžio kryžius, stogastulpius, koplytstulpius. 1910 m. IV lietuvių dailės parodoje jis eksponavo 30 lakštų, o 1911 m. V parodoje - 48 lakštus kryžių piešinių (IV vyko Vilniuje, V - Vilniuje ir Kaune). (…)

Po V parodos Lietuvių liaudies draugija pasiūlė Jaroševičiui išleisti tuos piešinius. tai buvo įgyvendinta 1912 m. išleidžiant reprezentacinį albumą su 79 lapais kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių piešinių („Lietuvių kryžiai - Croix lituaniennes“. Surinko Antanas Jaroševičius, įžangą parašė J. Basanavičius, vinjetes piešė A. Žmuidzinavičius, Vilnius, Vilnius, 1912, 36 p.: 79 lapai iliustr.). Dažname lape pavaizduota po 2 objektus, taigi jų žymiai daugiau negu lapų. J. Basanavičius parašė įvadą, kuriame buvo sukurta pagoniškoji lietuvių kryžių kilmės teorija. Tekstas ir kryžių metrikai paskelbti lietuvių ir prancūzų kalbomis. Kadangi A. Jaroševičiui labiausiai rūpėjo puošyba, o ją tegalėjo parodyti piešdamas pagrindinę paminklo dalį ir detales, tad liko neparodytas to dalies santykis su visu paminklu.

Lietuvos Respublikos metais buvo sukurtos dvi institucijos, kaupusios, populiarinusios ir tyrinėjusios etninę kultūrą, piešinius ir nuotraukas. Viena jų - 1925 m. įsteigta Čiurlionio galerija, 1936 m. prijungta prie Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus, kuriame atsirado Etnografijos skyrius, kita - Šiaulių kraštotyros draugija su savo baze „Aušros“ muziejum. Iš šių institucijų autoriaus gauti duomenys rodo dabartinę padėtį.

Vos aprimus kovoms dėl laisvės, du jauni dailininkai Adomas Galdikas ir Kazys Šimonis 1920 m. kaimuose piešė polichromuotas skrynias ir spintas. Tų piešinių paroda kartu su Adolfo Sabaliausko Lietuvių meno kūrėjų draugijai dovanotais geležiniais kryžiais 1921 m. buvo surengta Kaune (V. „Žmonių pagraženės paroda“ / „Laisvė“, Kaunas. 1921 02 04). (…)

Didelio atgarsio anuo metu Lietuvoje ir Vakarų Europoje sulaukė dailininko Adomo Varno (1879-1979) lietuvių kryžių nuotraukos. Dar būdamas studentas, 1905 m. su dailininkais P. Rimša ir A. Staneika jis pėsčiomis perėjo beveik visą etnografinę Lietuvą, piešdamas kryžius (A. Jakštas. „Lietuvos kryžiai šių metų ūkio parodoj“ / „Klaipėdos žinios“, 1924 09 10). 1920-1926 metais jis važinėjo po Lietuvą, pats fotografavo ir per talkininkus kaupė kryžių nuotraukas. 1924 m. jų turėjo apie 650, o 1925 m. - per 1500. Vėliau A. Varnas teigė sukaupęs 2300 kryžių nuotraukų (J. Prunskus. „Nufotografavo 2300 kryžių“; „Dail. Adomas Varnas pasakoja apie savo keliones po Lietuvą“ / „Draugas“, d. 2, Chicago, 1968 03 16, p. 3-4).

1924 m. trečiosios ūkio ir pramonės parodos Kaune liaudies meno skyriuje A. Varnas įrengė per 100 nuotraukų parodą „Lietuvos kryžiai“ ir gavo pirmąją premiją - aukso medalį (P. Biržys. „Mūsų kultūros turtai“ / „Rytas“ (Kaunas), 1924 09 05; J. Lubič-Zaleskienė. „Lietuvos kryžiai“ / „Lietuva“ (Kaunas). 1924 10 23, p. 3). Tarp jo talkininkų buvo ir Balys Buračas [B. Kulnytė (parengė). „Balio Buračo laiškai Adomui Varnui“ / „Etnografija: Metraštis“. Vilnius, 1991, t. 1, p. 30-42), ketvirtame dešimtmetyje tapęs pagrindiniu etnografinių dalykų fotografu ir kaimo papročių populiarintoju. Šiek tiek talkino ir pedagogas bei vaikų literatūros kūrėjas Pranas Mašiotas (A. Jakštas, op. cit.), pradėjęs etnografinius objektus, ypač kryžius, fotografuoti dar prieš I-ąjį pasaulinį karą. Ankstesnieji jo negatyvai per karą liko Maskvoje ir jų likimas nežinomas (M. Urbšienė-Mašiotienė. „Prie žibalinės lempos. Atsiminimai“. Vilnius, 1982, p. 182-185, 187, 212).

1925 m. A. Varnas su kryžių nuotraukomis dalyvavo Antrojoje tarptautinėje dailės parodoje Monzoje (Italija) ir buvo apdovanotas garbės diplomu. Šiomis nuotraukomis jis išgarsino lietuvių kryžius pasaulyje, buvo gražių atsiliepimų pasaulyje, buvo gražių atsiliepimų Italijos spaudoje [„Lietuvių tautodailė tarptautinėje Monzos parodoje“ (autoriai A. Varnas, A. Cantarelli, L. Caglio, G. Goretti, S. Farnatti, D. Bini) / „Lietuva“ (Kaunas), 1925 08 22, 27; S., „Mūsų tautodailė užsieniuose“, ibid, 1926 11 06; „Opere Scelte: II Mostra Internationale dell Arti decorative Villa reale di Monza, M. Milano“, 1925, 327 p., p. 268-283 pateikta 31 lietuvių tautodailės (liaudies skulptūros, kryžių, 1 juosta)] iliustracija.

Po šio pasisekimo 1926 m. Kaune, M. Čiurlionio galerijoje, buvo atidaryta 184 A. Varno kryžių nuotraukų ir 46 geležinių kryžių paroda. Tai paskatino tos galerijos direktorių Paulių Galaunę parašyti straipsnį (P. Galaunė. Lietuvių kryžiai, idem. „Dailės ir kultūros baruose“. Vilnius, 1970, p. 142-143) ir brošiūrą (Idem. „Lietuvos kryžiai“. Kaunas, 1926, 10 p. (Tai pirmasis Čiurlionio galerijos leidinys).

Tais pačiais metais A.Varnas 100 egzempliorių tiražu išleido dviejų dalių meniškai apiformintais viršeliais albumą su 194 fotografuotiniu būdu padaugintomis nuotraukomis (A. Varnas. „Lietuvos kryžiai: 194-ios fotografiškai atliktos kryžių nuotraukos“. Kaunas, 1926, d. 1, 30 p., d. 2, 28 p.)

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje visą anuometinę nepriklausomą Lietuvą išvažinėjęs B. Buračas sukaupė 18 tūkst. negatyvų. 1944 m. dalį negatyvų ir užrašų buvo išvežęs į kaimą. Raudonarmiečiai tai aptiko ir dalį negatyvų sunaikino. Pokario metais Buračas dar bandė keliauti ir vėl fotografuoti, tačiau be ypatingesnių rezultatų. Ėmė vėl tvarkyti savo rinkinius ir sudarė apie 11 tūkst. negatyvų. Po jo mirties tuos negatyvus įsigijo Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Tarpukario Lietuvoje vykstant intensyviam gatvinių kaimų skirstymuisi į vienkiemius ten buvo komandiruojama nemažai matininkų ir melioracijos specialistų (pastarieji anuo metu buvo vadinti kultūrtechnikais). Prieš išvykstant per paskaitas jie buvo supažindinami su etnografinių dalykų fotografavimu, raginami užsiiminėti šia veikla. 1936 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje greta archeologinių ir etnografinių daiktų buvo surengta matininkų ir kultūrtechnikų foto kuopelės narių 457 nuotraukų paroda. Gražiai išleistame kataloge nurodytas 51 foto mėgėjas, du pasirašę kriptonimais. paroda sulaukė didelio pasisekimo: per 10 dienų ją aplankė 4000 asmenų („Iš foto parodos“ / „Literatūros naujienos“ (Kaunas). 1936 02 19, p. 5; K. „Pirmoji matininkų ir kultūrtechnikų foto paroda“ / „Naujoji Romuva“ (Kaunas), 1936, Nr. 12, p. 287-288).

1938 metais Šiaulių „Aušros“ muziejus surengė etnografinių objektų, daugiausia kryžių ir statybos nuotraukų bei piešinių parodą. Skyriaus „Šiaulių apskrities kryžiai“ nuotraukos grupuotos pagal valsčius ir vietoves („Etnografinė ir foto paroda“. Kaunas, 1938, 32 p.; „Etnografinė ir foto paroda V. D. Kultūros muziejuje“ / „Gimtasai kraštas“ (Šiauliai), 1938, Nr. ½, p. 294.

Tarpukario metais pasirodė trys ikonografinio pobūdžio leidinėliai, skirti praktikos reikalams, dėl to ne visada pasirūpinta jų tinkamu metrikavimu. Norint populiarinti tautinį architektūros stilių, buvo išleistas sakralinės ir valstiečių architektūros, ypač jos puošybos, kryžių, koplytėlių, baldų, tekstilės technikos piešinių ir nuotraukų albumėlis („Lietuvių statybos ir puošybos pavyzdžių albumas“. Kaunas, 1925, 99 p.).

XX a. antroje pusėje Lietuvoje atsiradus etnografijos ir muziejininkystės specialistų, sukūrus naujų mokslo institucijų ir muziejų, suaktyvėjo etnografinės ikonografijos medžiagos rinkimas, skelbimas, pradėtas jos tyrimas.

Pagrindiniu etnografijos centru tapo Lietuvos istorijos instituto Etnografijos (nuo 1996 m. Etnologijos) skyrius, kuriame nuo šeštojo dešimtmečio veikia rankraštynas su aprašais, piešiniais, fototeka. (…). Ypač turtinga liaudies architektūros dalis, nes visą darbinę veiklą 1953-1982 m. vien ją rinko ir tyrinėjo J. Butkevičius, prisidėjo ir kiti bendradarbiai bei instituto fotografai. Fototeką turtino skyriaus darbuotojai: (…) V. Milius - žemdirbystės įrankiais, amatų, namų apyvokos daiktais, malūnais, kapų puošybos elementais, kryžiais (prie pavardžių nurodyta, kas ką daugiausia yra fotografavę, nors kiekvienas yra fiksavęs įvairius objektus). Etnografijos skyriuje taip pat sukaupta apie 29 tūkst. piešinių ir brėžinių iš visų liaudies materialinės kultūros ir taikomosios tautodailės sričių. (…)

Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografinė fototeka 1995 m. lapkritį turėjo 33517 inventorintų negatyvų. Jos tematika irgi įvairiausia, daugiausia fotografuota liaudies architektūra. (…) 752 tarpukario metais fotografuotus I. Končiaus negatyvus šis muziejus yra įsigijęs iš jo sūnaus Algirdo. (Beje, I. Končiaus apie 1910 m. Lietuvoje darytų negatyvų yra Sankt Peterburge, Rusijos etnografijos muziejuje). Lietuvos nacionalinis muziejus turi dar neinventorintų liaudies architektūrą vaizduojančių negatyvų, gautų kartu su liaudies architektūros inventorizacijos brėžiniais iš Vilniaus technikos universiteto. Šis muziejus taip pat turi etnografinių piešinių rinkinių, pieštų savo ekspedicijų metu arba įsigytų iš juos piešusių asmenų. Jų tematika: liaudies architektūra (daugiausia), rakandai, baldai, kryžiai. (…)

Turtingus nuotraukų, kuriuose užfiksuoti įvairūs etnografijos objektai, taip pat ir senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės, rinkinius yra sukaupę Lietuvos liaudies buities, nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“, Mažosios Lietuvos istorijos, Lietuvos dailės muziejai. (…)

Šiek tiek etnografinių piešinių esama Žemaičių „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Ypač minėtini čia laikomi dailininko Juzefo Perkovskio (1896-1940) Žemaitijos senosios architektūros ir tautodailės piešiniai (I. Perminienė. „Jūzaps Perkovskis. „Žemaičių žemė“ (Vilnius), 1995, Nr. 3, p. 23-24). (…)

Į ikonografijos kaupimą įsitraukė ir išeivijos lietuviai. 1966 m. Filadelfijos lietuvių fotomėgėjų susirinkime Algimantas Kezys, vėliau pasidaręs iškiliu meninės fotografijos meistru, iškėlė mintį Čikagoje, jėzuitų namuose, greta kitų jau veikiančių lituanistinių institucijų steigti Lietuvos fotoarchyvą, kuris bandytų surinkti etninių vaizdų, pasakojančių apie lietuvių įnašą į JAV istoriją ir kultūrą. 1967 m. vasario 26 d. archyvas čia buvo atidarytas, suruošiant jau sukauptų nuotraukų parodą.

XX a. antroje pusėje etnografinio pobūdžio ikonografinės medžiagos parodos pradėtos rengti nuo septintojo dešimtmečio. Jos buvo personalinės ir teminės. Kaip nemaža ano meto naujovė spaudoje nors informaciniais straipsneliais rado atgarsio fotografo Mečislovo Sakalausko 1966 ir 1967 metais Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose eksponuotos natūroje bei Lietuvos muziejuose darytos kryžių ir koplytėlių nuotraukos. Jų parodyta apie 120 (S. Budrys. „Lietuvos „saulių“ paroda“ / „Pergalė“, 1966, Nr. 11, p. 182-183; S. Pinkus. „Praeidamas pro senas kapinaites“ / „Švyturys“ (Vilnius), 1966, Nr. 22, p. 10; „Saulėti kryžiai“ / „Kultūros barai“. 1966, Nr. 12, p. 76; A. Stravinskas. „Antkapinių paminklų foto paroda“ / „Kraštotyra“, Vilnius, 1967, p. 266-269). (…) M. Sakalausko 60-mečio proga apie 100 vnt. liaudies architektūros ir memorialinių paminklų nuotraukų Vilniuje eksponavo Lietuvos dailės muziejus (A. Starvinskas. „Fotometraštininkas“ / „Literatūra ir menas“, 1989 03 25. Šiaulių fotografijos muziejuje 1992 m. atidaryta Antano Dilio nuotraukų paroda „Kryžių kalnas“. Kai kurios nuotraukos darytos dar sovietmečiu, kai to kalno lankymas buvo trukdomas (L. Peleckis. „Šimtas žingsnių į šventąjį kalną“ / „Lietuvos aidas“, 1992 01 30.

Parodos imtos rengti ir rajoninio lygio miestuose. 1992 m. Molėtų bažnyčioje buvo surengta J. Danausko, M. Černiausko ir A. Balandos to rajono kryžių paroda (A. Meilus. „Fotoparodoje - kryžiai“ / „XXI amžius“ (Kaunas), 1992 08 04. (…) 1994 m. pabaigoje ir 1995 m. pradžioje Plungės kultūros rūmuose veikė plungiškio fotografo Alfonso Beresnevičiaus Žemaitijos mažosios architektūros, Orvydų muziejaus ir Vilniaus bažnyčių paroda (K. Paulauskaitė. „Alfonso Beresnevičiaus fotografijos paroda „Lietuvos bažnyčios ir koplytstulpiai“ / „Žemaičių saulutė“ (Plungė), 1994 12 23. (…)

Lietuvių etninė kultūra per parodas populiarinta ir už Atlanto, Brazilijoje, San Paulo miesto Mokslo ir technikos muziejuje 1957-1958 m. įvykusioje Lietuvos architektūros parodoje, populiarinta ir liaudies architektūra, kryžiai, koplytėlės, ornamentika (M. Ivanauskas. „Pirmoji apžvalginė Lietuvos architektūros paroda“ / „Tautos praeitis“. Chicago, 1959, t. 1, kn. 1, p. 94-108; perspausdinta: „Technikos žodis“ (Chicago), 1990, Nr. 3, p. 3-11). (…)

Greta medžiagos kaupimo jos skelbimas užima svarbią vietą lietuvių etnografinės ikonografijos raidoje. Svarbiausiais darbais laikytina „Vagos“ leidyklos leista serija „Lietuvių liaudies menas“ ir kai kurių muziejų publikuojami rinkinių moksliniai katalogai. Dailėtyrininkų ir muziejininkų rengtos „Lietuvių liaudies meno“ serijos 1956-1992 metais pasirodė 17 tomų: trys skirtos mažajai architektūrai, po 2 - architektūrai, medžio drožiniams, skulptūrai, archeologiniams radiniams, audiniams, po 1 - keramikai, grafikai, tapybai, drabužiams, juostoms. Mokslinių katalogų daugiausiai yra išleidęs Lietuvos dailės muziejus: Akvilė Mikėnaitė yra 4 katalogų autorė (juostų, raižinių, geležinių kryžių, baldų) (…).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išleista nemažai albumų, skirtų etninei kultūrai. (…) Antanas Stravinskas parengė dailininko Česlovo Kontrimo geležinių kryžių piešinių albumą (Č. Kontrimas. „Lietuvos geležiniai kryžiai“. Parengė A. Stravinskas. Vilnius, 1991, 224 p.). 395 piešiniai čia išdėstyti pagal etnografinius regionus. (…) Spalvotų nuotraukų albumą apie Kryžių kalną yra paskelbęs Aleksandras Ostašenkovas (A. Ostašenkovas. „Kryžių kalnas“ = „Hill of the Cross“ = „Berg der Kreuze“. Teksto autorė D. Striogaitė, V. Rimkus. Šiauliai, 1993, 112 p.). Čia irgi nenurodyta nuo kurių iki kurių metų fotografuota, o juk Kryžių kalnas kasmet keičiasi - vieni mediniai kryžiai nunyksta, pristatoma naujų. Aukščiausio tipografinio lygio lietuvišku albumu laikytinas R. Paknio leidyklos išleista Danijoje spausdinta knyga, skirta senajai liaudies skulptūrai. Čia parodytų 126 spalvotų skulptūrų ar jų dalių, koplytstulpių, koplytėlių nuotraukose matyti kiekvienas taškelis, brūkšnelis, atspalvis. Pagal jas liaudies skulptūras galima tyrinėti kaip ir pagal eksponatus.

Paskelbta ir keletas smulkesnių etnografijos dalykėlių (…).

JAV lietuviai irgi yra išleidę 3 etnografinio pobūdžio albumus. Pagrindinis Lietuvių fotoarchyvo leidinys yra albumas apie čikagiškes lietuvių Šv. Kazimiero kapines („Palikę tėviškės namus: Šv. Kazimiero kapinės Čikagoje“. Chicago, 1976, 252 p.). Jame paskelbta Algimanto Kezio dokumentinės antkapinių paminklų ir jų detalių nuotraukos, Jono Dainausko, Birutės Pūkelevičiūtės ir Leonardo Šimučio tekstai.

(…)

Ir pagaliau dar vienas klausimas: ikonografijos tyrinėjimai. Juos galima suskirstyti į 2 grupes:

1. Atskirų istoriografinių šaltinių aptarimai,

2. Šaltinių nagrinėjimai.

Reikia stebėtis, kad, esant gana gausiems ikonografiniams šaltiniams, mažai apie tai rašyta, o dar mažiau nagrinėta.(…)

 

Aptarus anksčiau išdėstytus dalykus, galima padaryti tokias išvadas.

1. Kai kurių institucijų sukaupta ikonografinė medžiaga tiek kiekiu, tiek moksline verte pasiekė nacionalinio turto lygį.

2. Daugiausia ikonografinės medžiagos paskelbta apie tautodailę ir ypač apie kryžius, kurie keliais pastaraisiais šimtmečiais tapo ryškia lietuvių etninės kultūros apraiška.

5. Reikia skelbti kuo daugiau informacinių straipsnių apie įvairiose institucijose sukauptą ikonografinę medžiagą.

6. Siekiant populiarinti lietuvių etninę kultūrą, suteikti duomenų tiek savo, tiek kitų kraštų tyrinėtojams, visi muziejai, turintys gausiau etnografinių eksponatų, turi rengti ir leisti jų mokslinius katalogus. Juk istorikai visą laiką, ir praeityje, ir dabar, skelbia istorinius šaltinius, tautosakininkai - tautosakos tekstus. Tai ypač aktualu šiuo metu (…).

8. Ikonografinė medžiaga gali būti ne tik pagalbinis, bet ir savarankiškas tyrinėjimų objektas. Tai įrodė P. Reklaičio darbai.