KONFERENCIJA
LIETUVIŲ KRYŽDIRBYSTĖ LIETUVOS NACIONALINIAME MUZIEJUJE. 2002
M.
Pirmą kartą
tekstas paskelbtas Muziejininkystės biuletenyje. 2002 m. Nr. 2
Skaidrė
URBONIENĖ
Konferencija
ir pranešėjai
2001 m. gegužės mėn. Lietuvos
kryždirbystė buvo įtraukta į žmonijos nematerialaus paveldo
šedevrų sąrašą. Pažymint šį svarbų mūsų kultūrai įvykį,
Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Lietuvos nacionalinis muziejus
surengė konferenciją Lietuvių kryždirbystė. Ji vyko Lietuvos
nacionaliniame muziejuje.
Dešimt pranešėjų nagrinėjo tradicinę ir dabartinę lietuvių
kryždirbystę, dabartinės kryždirbystės tendencijas. Įžanginį
žodį taręs vyskupas dr. Jonas Boruta SJ pabrėžė, jog ši
konferencija yra tolesnių tyrinėjimų įvadas.
Pirmą pranešimą, skirtą mažosios architektūros paminklų
geležinėms viršūnėms, perskaitė dr. Alfredas Širmulis.
Pranešėjas aptarė šios srities tyrinėjimus, menines viršūnių
ypatybes.
Antanas Stravinskas supažindino klausytojus su Pietryčių Lietuvos
medinių ir geležinių kryžių bruožais, aptarė jų skirtumus nuo
kitų regionų kryžių, pateikė nemažai vaizdinės medžiagos. Ilona
Burinskaitė trumpame pranešime nagrinėjo negausią Rytų Lietuvos
mažosios architektūros rūšį - koplytėles ant žemės. Pranešėja
aptarė jų architektūrą, ypatybes, skirtumus nuo Žemaitijos
koplytėlių.
Prof. Vacys Milius išsamiame pranešime apžvelgė lietuvių išeivijos
tyrinėjimus, skirtus kryžiams.
Ina Orinauskaitė pabandė apžvelgti nacionaliniame M. K. Čiurlionio
dailės muziejuje saugomą ikonografinę medžiagą, kurioje užfiksuoti
mažosios architektūros paminklai. Pranešėja klausytojams parodė daug
vaizdžių fotografijų. Muziejaus rinkinyje saugomi A. Varno, K.
Šimonio, Pr. Mašioto, A. Žmuidzinavičiaus, B. Buračo, A. Galdiko, A.
Miškinio negatyvai ir nuotraukos. Tai neįkainuojama dokumentinė
medžiaga, atspindinti XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės
kryždirbystės tradicijas Lietuvoje. Todėl LNM direktorė Birutė
Kulnytė paragino M. K. Čiurlionio muziejų išleisti rinkinio
katalogą.
Dr. Vytenio Rimkaus ir dr. Alės Počiulpaitės pranešimai buvo skirti
dabartinės kryždirbystės tendencijoms. V. Rimkus kalbėjo apie
Kryžių kalno tvarkymo ir saugojimo problemas. A. Počiulpaitė aptarė
šiuolaikinės kryždirbystės tendencijas, dabar statomų memorialinių
paminklų formas, jų statymo ypatybes.
Dr. Jono Mardosos pranešimas buvo skirtas Kryžiaus dienų tradicijoms
apžvelgti.
S. Urbonienė aptarė liaudies skulptūros siužetų pasiskirstymą tam
tikrose vietose: sodybų, pakelių, kapinių paminkluose.
Konferencijos pranešimai bus paskelbti Lietuvių katalikų mokslo
akademijos metraštyje. Pratęsdamas pradėtą darbą, Lietuvos
nacionalinis muziejus 2003 m. rengia konferenciją, skirtą mažosios
architektūros paminklams bei kryždirbystės ikonografijos
tyrinėjimams.
Paroda,
skirta 1925 m. įvykusiai tarptautinei dekoratyvinio meno parodai Monzoje
(Italija)
Konferenciją užbaigė parodos, skirtos
prisiminti 1925 m. tarptautinę dekoratyvinio meno parodą Monzoje
(Italija), atidarymas.
1925 m. gegužės 19 d. karališkoje viloje Monzoje (Italija) buvo
atidaryta II tarptautinė dekoratyvinio meno paroda (vyko iki spalio
mėn. ). Joje pirmą kartą savarankiškai dalyvavo Lietuva. Lietuvių
ekspozicijai buvo skirtos 2 salės. Parodos sudarymui vadovavo
dailininkas Adomas Varnas, jam talkino Paulius Galaunė. Lietuvių
ekspoziciją sudarė 80 fotografijų iš A. Varno kolekcijos, liaudies
skulptūrėlės ir tekstilės (audiniai, juostos, prijuostės)
pavyzdžiai iš M. K. Čiurlionio galerijos. Kaip pastebėjo to meto
lietuvių spauda (Krivulė, 1925, Nr. 3; Lietuva, 1925, Nr.
143, 244), iš pradžių domėjimasis lietuvių skyriumi buvo nedidelis,
tačiau ilgainiui jis ėmė augti. Išleistas didelis parodos leidinys,
kuriame publikuoti komisijos atrinkti eksponatai. Šalia kitų šalių
modernaus dekoratyvinio meno reprodukcijų, įdėta lietuvių liaudies
stogastulpių, koplytstulpių, 18 Vinco Svirskio kryžių, 12 liaudies
statulėlių, prijuosčių ir juostų fotografijų. Periodiniai italų
leidiniai irgi paskelbė keletą lietuviškų eksponatų reprodukcijų.
Italų kritikai, lietuvių ekspoziciją įvertinę kaip labai originalią
ir menišką, atskleidžiančią europiečiams visai naują, nepažintą
meno pasaulį, ragino lietuvius išleisti savo liaudies meno albumą,
kurį mielai įsigytų didieji Europos muziejai. Italų spauda rašė:
Šie nežinomų kaimiečių skaptuotojų, medžio drožikų darbai
turi visų pirma išimtinos dokumentiškai istorinės vertės, o lygiai
taip pat sukelia ir tobulo jausminio įdomumo, nepaisant jų rupaus ir
apmestinio bruožo. Kiekvienas, kas yra jautrus menui, negali be
susigraudinimo sukaupti ties jais besiguodžiančios parinktojo džiaugsmo
sielos (Lietuva, 1925, Nr. 244). Kaip sakė P. Galaunė, toje
parodoje Lietuva su savo tautodaile pirmą kartą pasirodė Europos meno
arenoje. Tada pirmą kartą tarptautiniu mastu ir buvo pristatyta
Lietuvos kryždirbystė.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtoje parodoje buvo pristatyta
dalis Monzos parodos eksponatų, kurie saugomi Nacionaliniame M. K.
Čiurlionio dailės muziejuje. Eksponuotos 27 nuotraukos iš 1925 m.
Monzos parodos. Daugumoje nuotraukų įamžinti kryžiai, keliose -
koplytstulpiai, viena koplytėlė ir stogastulpis. Lankytojai galėjo
susipažinti su įvairiais skirtinguose Lietuvos regionuose statomais
kryžiais, jų skirtumais, ypatumais. Ekspoziciją papildė ir
dievdirbių drožtos skulptūrėlės, kurios buvo laikomos įvairiuose
mažosios architektūros paminkluose. Nuotraukose ne visada galima
įžiūrėti, kokios skulptūrėlės esti paminkle, todėl ši
ekspozicijos dalis buvo labai prasminga. Skulptūrėlės dažnai buvo
pagrindinis mažosios architektūros paminklo akcentas. Tradicinei
lietuvių skulptūrai būdinga didelė siužetų įvairovė. Labiausiai
paplitusios Jėzaus ir Marijos temos. Iš Marijos siužetų
populiariausias yra Pieta. Gausu ir kitų šventųjų atvaizdų. Parodoje
atsispindėjo siužetų gausa; čia matėme Pietos, Nukryžiuotojo,
Rūpintojėlio, šv. Barboros, šv. Antano, Jėzaus krikšto, šv.
Agotos, šv. Roko, šv. Jono Nepomuko ir kitų šventųjų siužetus.
Parodoje buvo ir retesnių siužetų - Kristus kalėjime, šv. Ignacas,
išplėstinis Apvaizdos siužetas. Skulptūrėlės daugiausia surinktos
Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Tarp jų buvo keletas žymaus
aukštaičių dievdirbio Jono Valiaus (1852-1918) darbų. Vienos Pietos
autorius - ilgaamžis žemaitis dievdirbys Augustinas Potockis
(1844-1945).
Parodą parengė Lietuvos nacionalinis muziejus, eksponatus atrinko
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies dailės
skyriaus vedėja Janina Savickienė ir muziejininkė Ina Orinauskaitė.
