Skulptūrų siužetai

 

Rūpintojėlio siužetas lietuvių liaudies skulptūroje

Gabija Surdokaitė

Rūpintojėlio ikonografinis tipas pasirodė XIV amžiuje. Sėdinčio ant akmens, susimąsčiusio Kristaus paveikslas susiformavo šiaurinės Vokietijos teritorijoje [1]. Vienu pirmųjų šio ikonografinio tipo pavyzdžiu laikoma skulptūra Brunsviko katedroje (XIV a. pab.). Lenkijos Rūpintojėlis. LDM, Lv 1224. Dalios Sirgedaitės nuotrauka dailėje jis pasirodo XV-XVI a. sandūroje ne tik bažnyčiose, bet ir pakelių koplytėlėse [2].
R. Janonienės nuomone, ankstyviausiu žinomu Rūpintojėliu Lietuvos dailėje gali būti laikoma freska „Prikalimas prie kryžiaus” Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčioje [3]. Tačiau šis ikonografinis siužetas Lietuvos bažnyčiose sutinkamas labai retai.
Nors Rūpintojėlio ikonografinis tipas pasirodo gana vėlai, kaip minėta XIV a., tačiau jo kilmė lieka neaiški. Liūdinčio ar apmąstančio žmonijos nuodėmes Kristaus scena neminima Biblijoje. Šio siužeto paplitimą galėjo sąlygoti vėlyvųjų viduramžių misticizmas, besivystantis stipria privataus religingumo forma arba Jėzaus kalėjime kultas. Kita vertus, „apie brandžiųjų viduramžių pabaigą pasikeitė požiūris į mirtį (…) Lėtai plėtojasi mirties apmąstymas” [4].
Maždaug XIV a. sėdinčio ant akmens Kristaus atvaizdas atsiranda Kryžiaus kelio stotyse [5]. Tokią pamaldumo formą perima pranciškonai ir bernardinai, su kuriais ikonografinis tipas per Lenkiją galėjo patekti į Lietuvą. Tačiau Rūpintojėlio paplitimui įtakos Lietuvoje galėjo turėti ir domininkonai, platinę Liudviko iš Grenados tekstus, kuriuose apmąstomas Kristaus gyvenimas ir kančia [6].
Ankstyviausieji medinių liaudies Rūpintojėlio skulptūrų pavyzdžiai dėl medžio trumpaamžiškumo išlikę tik iš XVIII a., todėl stokojama konkrečių žinių, kada šis siužetas atėjo į liaudies skulptūrą, kaip ir nežinomas konkretus ikonografinis prototipas Lietuvoje, nors anksčiau minėta R. Janonienės prielaida, kad tokiu prototipu galėtų būti scena iš freskos Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčioje. Kita vertus, lyginant lietuvių liaudies skulptūras su lenkų ar vokiečių pavyzdžiais, matoma, kad Rūpintojėlio ikonografinis siužetas Lietuvoje nepatiria didelių transformacijų, nesutinkamos nebūdingos kitoms tautoms interpretacijos ir traktuotės.
XX a. pirmoje pusėje susiformuoja nuomonė, kad Rūpintojėlis yra vienas populiariausių lietuvių liaudies skulptūros siužetų, ypač Žemaitijoje, tačiau atidžiau panagrinėjus etnografinių ekspedicijų medžiagą, paaiškėja kiek kitokie faktai [7]. Todėl toks romantiškas S. Šalkauskio požiūris nėra visiškai argumentuotas. „Jo [Rūpintojėlio] ypatingumą sudaro tai, kad jis iki šiolei gyvas lietuvių liaudies mene, o svarbiausia - jame rado sugestyvią išraišką tam tikras tautinis antropomorfizmas. Būtent lietuviškas Rūpintojėlis yra sukurtas pagal lietuvių tautos pobūdį ir ryšium su jos tragiška istorija, pilna kentėjimų, vargų, nelaisvės ir priespaudos. Vaizduodama taip Rūpintojėlį, lietuvių tauta vaizdavo taip pat ir savo likimą” [8].
Šis siužetas nėra toks populiarus, kad galėtų būti tautos simboliu. Juo pagal populiarumą, buvimo bei įkomponavimo vietas ir objektus galėtų būti Pieta ar Nukryžiuotasis.
Apie Rūpintojėlio ikonografinio siužeto traktuotę liaudies skulptūroje galima spręsti tik iš XIX a. pavyzdžių, kadangi jų daugiausia išliko. Visoje Lietuvoje labiausiai paplitęs gotikinis Rūpintojėlio atvaizdas. Jėzus sėdi ant paaukštinimo (pagal legendą ant akmens arba uolos), dešine ranka parėmęs galvą, o kairė - nuleista ant kelių. Vienoje iš šio tipo traktuočių pasirodo Adomo kaukolė, tačiau Lietuvoje liaudies meistrai jos nemodeliuoja. Šis motyvas pavirsta į rutulio formos atramą po dešiniąja Kristaus koja arba ji talpinama tarp dešinės alkūnės ir kelio. Tokia Adomo kaukolės transformacija galėjo atsirasti nežinant visų ikonografinio siužeto atributų reikšmės arba dėl nemokėjimo ją išdrožti. Ilgainiui, kartojant jau esamus pavyzdžius, šis elementas net ir nebandomas kitaip interpretuoti.
Lietuvos Nacionaliniame muziejuje yra skulptūrėlė, kur Kristus parėmęs galvą kaire ranka (inv.nr.EM5416), bet tai jau išskirtinis šio ikonografinio siužeto interpretacijos atvejis. Lietuvių liaudies skulptūroje gan dažnai pasitaiko, jog dešinė alkūnė remtųsi ne į kelią ar Adomo kaukolės reliktą, bet į koloną. Ir atrodo, jog tai išskirtinė šio siužeto liaudyje traktuotė. Profesionalioje dailėje toks variantas nesutinkamas.
Gotikinėje Rūpintojėlio traktuotėje Kristaus kūnas yra beveik nuogas, tik klubus dengia perizonijus. Pagal nusistovėjusias ikonografines tradicijas visoje profesionalioje dailėje jis dažniausiai yra baltas, lietuvių liaudies skulptūroje - išskirtinai raudonas arba rudas, retais atvejais dažytas žalia spalva.
Kaip minėta, šis Rūpintojėlio tipas yra labiausiai paplitęs. Mažiau populiari - barokinio prototipo variacija. Čia Jėzus Kristus ant pečių turi raudoną apsiaustą, priekyje susegtą sage. Dešinėje rankoje jis laiko nendrę arba palmės šakelę. Lietuvoje visais atvejais nendrė laikoma kairėje rankoje, tačiau ir toks vaizdavimas liaudies skulptūroje gana retas. Labiau paplitęs tarpinis variantas, kai Jėzus Kristus sėdi gotikine kanonine poza, o pečius dengia apsiaustas. Gotikinis ir barokinis tipai liaudies skulptūroje sujungti į vieną. Kristus sėdi parėmęs galvą dešine ranka, kairė - ant kelių, klubus juosia perizonijus, o pečius dengia apsiaustas. Vietoje nendrės atsiranda kaukolės rudimentas.
Trečia Rūpintojėlio atmaina Lietuvoje, kai Kristus vaizduojamas ilgu drabužiu, o iš po jo matosi tik pėdos ir delnai. Tokia Rūpintojėlio ikonografinio tipo traktuotė sutinkama ir visoje dabartinės Lenkijos teritorijoje. A. Kunczińska mano, jog tokiai variantui įtakos turėjo gotikinė skulptūra [9]. Lietuvoje šio pavyzdžio skulptūrėlės dažniausiai sutinkamos Telšių, Klaipėdos ir Tauragės apskrityse.
Daugiausia Rūpintojėlio skulptūrėlių rasta antkapiniuose koplytstulpiuose, medžio koplytėlėse ir interjeruose. Rečiau komponuojami pakelių koplytstulpiuose ir koplytėlėse. Rūpintojėlis, vienas iš nedaugelio šventųjų, buvo laikomi trobos viduje ant palangės ar tam specialiai įrengtoje vietoje. Toks Rūpintojėlis atliko globėjo funkciją: jis saugojo nuo visų nelaimių, rūpinosi namais. Todėl rūpintojėliai liaudyje turėjo skirtingus vardus. Tas, kuris rūpinosi, saugojo, globojo, buvo vadinamas „Rūpintoju”, Aprūpintoju”, „Visų nelaimių atitolintoju”.
Kiti buvo „smūtkai”, „smūtkeliai” [10]. Jie buvo statomi kapinėse, vienam ar kitam nelaimingam įvykiui pažymėti („smūtkas patopo metų“) arba skulptūrėlės statomos tokiu atveju, kai netiko kiti šventieji figūrėlės, nes kiekvienas jų turėjo savo globos sritį. Pavyzdžiui, 1938 m. Trakų apskrityje Onuškio valsčiuje ekspedicijos metu buvo užrašytas pasakojimas apie koplytėlę su Rūpintojėliu prie kurio elgetos melsdavosi. Zarasų apskrityje viena Rūpintojėlio skulptūrėlė buvo laikoma mergaičių užtarėju, prie jo taip pat melsdavosi netekėjusios merginos susilaukusios vaikų. Būtent „smūtkai” labiau atitinka Rūpintojėlio siužeto esmę, kur Rūpintojėlis - susimąstęs Jėzus Kristus, sėdintis prieš nukryžiavimą ir apmąstantis žmonių nuodėmes ir savo auką. Tokią laikyseną galima interpretuoti kaip žmogiškų emocijų išraišką. Jis ne triumfuoja, o yra gilaus nuolankumo (viena iš doro kataliko savybių) pavyzdys. „Smūtkas prieš kančią savo” - tokį aiškinamąjį pavadinimą turėjo skulptūrėlė Plungės rajone [11]. Suvalkijoje Šakių rajone „smūtkais” buvo vadinami ir nukryžiuotieji.
Monumentų statymas tam tikrai progai atsirado su kontrreformacijos įtaka. Lenkijoje ir Lietuvoje koplytstulpiai ir koplytėlės su rūpintojėlio skulptūrėle ypatingai išplinta po 1863 m. sukilimo numalšinimo [12].Šiuo atveju pats Rūpintojėlio atvaizdas neturėjo didelės reikšmės, svarbiausia buvo simbolika. XIX a. rūpintojėlis memorialiniuose paminkluose įkūnija dievą, kuris supranta visas žmonių nelaimes, buvo nužudytas nusidėjėlių, bet po to prisikėlė iš numirusiųjų ir nužengs į žemę Paskutinio teismo dieną apsaugoti juos atmintin visų kančių, kurias dėl jų patyrė.
Tokia rūpintojėlio traktuotė primena visas maldas, legendas ir padavimus, kuriais buvo bandoma suteikti vilties. O susimąstymas ir nuovargis tiesiogiai nurodė tuometinę pralaimėjusiųjų dvasinę būseną. Rūpintojėlio skulptūra, kaip nuolankumo ir susitaikymo simbolis, buvo statoma ir tose vietose, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Rūpintojėlio statymas kapinėse sietinas su pačios mirties apmąstymu. Kančia, skausmas priimami ramiai ir išreiškiami per ramybę ir susikaupimą. Vargai ir nesėkmės priimamos kaip nešamas gyvenimo kryžius. Statydamas tokio siužeto skulptūrėlę žmogus tarsi susitaikydavo su tuo, kas įvyko kaip su „tokia Dievo valia”.
Tokiu būdu Rūpintojėlio siužetas labiau tiko išreikšti universalioms, pačią būtį apimančioms žmogaus gyvenimo sritims. Tačiau reikia pažymėti, kad liaudyje iki pat XX a. pradžios išsaugomas labai nuoširdus ir emocionalus santykis su tomis skulptūrėlėmis. Jų statymo intencijose neegzistuoja estetinis pradas. Tiko bet kokia skulptūrėlė, nesvarbu kaip išdrožta, svarbu kad kunigas pašventino. Todėl gana dažnai tokios figūrėlės „balvonais” vadinamos.

Išnašos:
1 Kuszelnicki Z. Ze studiów nad ikonografią Chrystusa Frasobliwego// Biuletyn Historii Sztuki. 1959. Nr. 3/4, p. 310.
2 Plačiau apie Rūpintojėlį Lenkijos liaudies mene žr. Kunczyńska A., Chrystus Frasobliwy w polskiej rzeźbie ludowej// Polska Sztuka Ludowa. Rok XiV. 1960. Nr. 4; Kunczyńska - Iracka A. Rzeżba// Fryś E., Iracka A., Pakropek M., Sztuka Ludowa W Polsce, Warszawa, 1988.
3 Janonienė R. Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardino Bažnyčios dekoro ikonografinės programos: Kristaus kančios tema// Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje. VDA darbai. Dailė 7, Vilnius, 1996, p. 176.
4 Europos mentaliteto istorija (sudarytojas P.Dinzelbacher), Aidai, 1998, p. 213.
5 Kruszelnicki Z., Ze studiów …, p. 317.
6 Vasiliūnienė O. Žemaičių Kalvarija// Liaudies kultūra. 1994. Nr. 1-3.
7 Končius I. Žemaičių padangės Kryžių ir koplytėlių statistika. 1912 - 1932, Kaunas, 1933; Lovčikas K. Mažoji architektūra Upynos apylinkėse// Liaudies kultūra. 1998. Nr. 4, p.49: Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai// Dailėtyra, Vilnius, 1981.
8 Šalkauskis S. Lietuva - istorinių paradoksų tauta// Krantai. 1988. Nr.6, p. 17.
9 Kunczyńska A., Chrysrus Frasobliwy …, p 221.
10 Smūtkas - lenkiškai „smutek”, baltarusiškai „smūtak” - liūdesys, susikrimtimas, širdgėla. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1978. T. XI.
11 Dauguma šių pasakojimų surinkta ekspedicijų metu XX a. pirmoje pusėje. Juos iš pirkimų kvitų Valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus liaudies meno skyriaus darbuotojai perrašė į inventorines knygas.
12 Kunczyńska - Iracka A. Rzeżba …, p. 180.

 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine