Liaudies menininkai

 

DIEVADARIS. ANTANAS SOROKA

Gražina Marija Martinaitienė

Antanas Soroka. Sopulingoji Motina“Dievadariu prieš pusšimtį metų žmonės vadino Antaną Soraką, Pazapsių, Kučiūnų, Miškinių ir kituose Dzūkijos kaimuose labiausiai pagarsėjusį kryždirbį. Gėrėdavosi ir didžiuodavosi jo darbo kryžiumi, o jei kam tekdavo tokį statinį užsakyti kitam meistrui, prašydavo, kad jis būtų „kaip Sorakos”. Tik sunku būdavo jam prilygti, nes retas kas gebėjo savo darbams suteikti tiek šilumos ir grožio, kiek šis meistras.
Jo sukurti kryžiai dar tebestovi minėtuose ir kai kuriuose kituose Dzūkijos kaimuose, kapinėse bei šalikelėse. Tačiau dauguma jų vis labiau svyra, triūšta ir lauposi, nors vienas kitas prieš kelias dešimtis metų ir buvo paskelbtas kultūros paminklu [1], kurį būtina saugoti. Trijų Lazdijų kapinių kryžių 1996-1997 metais buvo rastos belikusios tik kryžmos. Panašiai atrodė ir Kučiūnų bažnyčios šventoriaus bei prieš kaimą esančios kryžkelės kryžiai [2]. Apie jų stiebų pažemėse sukonstruotose koplytėlėse buvusias skulptūrėles nėra ką ir kalbėti; geriausiu atveju jos atsidūrė kokio nors muziejaus
fonde, jei ne pas kolekcininką, kuriam kažin ar atėjo į galvą bent užsirašyti, iš kur nugvelbtas kūrinys. Tik vieno kryžiaus kryžmoje išliko, nors aplūžinėjusi, papilkėjusi Nukryžiuotojo skulptūrinė grupė. Kituose - jau tik metalinės tiražuojamos „mūkelės”. Savo naikinamąjį darbą atliko ir laikas bei klimatas: apsitrynė kryžių kamienuose bei šakose išdrožinėti įrašai, ornamentai, įvairūs simboliniai motyvai, kurie ir puošė statinius ir teikė jiems papildomų prasmių.
Visa tai įpareigoja kuo greičiau imtis fiksuoti A. Sorakos dar išlikusius darbus ir, pasitelkus jau nebeegzistuojančių kūrinių fotonuotraukas, ekspedicijų užrašus, įvairią, kitą medžiagą, mėginti aptarti, kuo svarbūs, ypatingi yra šie kūriniai bei jų autorius, apie kurį tik atsikūrus Nepriklausomybei galėjo pasirodyti pirmosios publikacijos [3], pirmoji TV laidelė. Sovietmečiu tai buvo neįmanoma: A. Soraka buvo iš tų nepalenkiamų liaudies menininkų, kurių nepavyko „perauklėti”, kad liautųsi daręs religinės paskirties darbus ir imtųsi pasaulietinės tematikos. Iki paskutinės savo gyvenimo dienos jis kūrė tai, ką, okupantų valdžios tarnai labiausiai draudė ir naikino - religinės tematikos bei paskirties kūrinius.
 
Antanas Soraka buvo kaimo stalius, tad, anot Pauliaus Galaunės klasifikacijos, priskirtinas pasimokiusiųjų liaudies meistrų, amatininkų kategorijai. Jis gimė 1886 m. netolimame nuo Kučiūnų bažnytkaimio Pazapsių kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje (tėvai turėjo 11 ha žemės). Kaip paprastai būna, meniniai polinkiai išryškėjo dar vaikystėje: gebėta kai ką išdrožinėti, sumeistruoti iš medžio ar nulipdyti iš molio. Pasakojama, jog dar vaikas būdamas, A. Soraka išsimiklino daryti triuką, kuriuo stebino aplinkinius visą savo gyvenimą: užkištomis už nugaros rankomis, nieko nematydamas, paminkydavo pasiimtą drėgno molio gabaliuką ir ištiesdavo sužavėtam žiūrovui kaip gyvą kokį paukščiuką, oželį ar kitokį padarėlį, kurio kiti vaikai nesugebėdavo nulipdyti net ir žiūrėdami [4].
Atrodo, teturėjo pradinį (nežinia ar užbaigtą) išsimokslinimą, tačiau mokėjo lenkiškai, rusiškai, paskui pramoko šiek tiek ir angliškai kalbėti, mėgo skaityti. Lektūrą sudarė laikraščiai ir religinio bei didaktinio turinio knygelės, tarp kurių pirmaeilę vietą užėmė Šventasis Raštas, šventųjų gyvenimų aprašymai. Nuo pat mažų dienų buvo giliai ir nuoširdžiai tikintis; ne tiktai praktikuojantis katalikas, bet ir aktyvus savo parapijos religinio gyvenimo dalyvis, uoliai talkinęs bažnyčios patarnautojams. Savo gyvenimą stengėsi rikiuoti taip, kaip liepia dešimt Dievo įsakymų; to paties vėliau reikalavo ir iš savo šeimos narių [5].
Staliaus, baldžiaus amato A. Soraka mokėsi pas kažkokį nenustatytą meistrą ar meistrus. Pramoko ir kalvystės bei dailidės darbų, kurių įgūdžius toliau didino jau praktikoje. Dukart buvo išvykęs į Ameriką, kur dirbo įvairius statybų ir jų apdailos darbus, drožė šventųjų figūras. Gal būtų ten ir pasilikęs, jei būtų gavęs pelningą darbą. 0 pelningo darbo, kaip sakęsis savo marčiai, negavęs todėl, kad nenorėjęs priklausyti profsąjungoms, kurios jam, labai pamaldžiam žmogui, rodėsi „bedieviškomis unijomis” [6].
Grįžęs iš Amerikos, veikiausiai šiek tiek parsivežęs ir pinigo (nors, pasak Onos Sorakienės, Amerikoje didelių turtų ir nesusikrovęs), meistras gimtuosiuose Pazapsiuose priešais tėvų sodybą pasistatė sau gyvenamąjį namą. Pakylėtas ant kalvelės ir „pamūrijimo”, su veranda ir balkonu virš jos, papuoštas ornamentine drožyba ir netgi vitražiniais stiklais, A. Sorakos namas ilgai buvo didžiausia Pazapsių kaimo puošmena. Vietiniai žmonės jį vadino „bažnytėle”. Greta šio gyvenamojo namo dar buvo pastatytas klojimas, tvartai, svirnas (vienintelis išlikęs ligi dabar, netoliese - kalvė, perpirkta iš išsikėlusių žydų. Joje meistras, be viso kito, kaldavo ir geležinius ornamentuotus kryžius, gėlių žiedus, kuriuos paskui įvairiai nuspalvindavo. Atrodę kaip gyvi. Laikęs bičių, kurių, jo užveistų, sako, keli aviliai dar yra išlikę. A. Sorakos namas tuometinio Karolio Požėlos vardo kolūkio pirmininko įsakymu septintajame dešimtmetyje buvo nugriautas. Ne todėl, kad būtų kliudęs melioracijai ar naujo kelio tiesimui. Taip tūžmingai vietinis pareigūnas susidorojo jeigu ir ne su jau seniai pasimirusiu „bažnytininku“ ir antitarybininku, tai bent su jo statiniu. A. Soraka tikrai buvo toks, kokiu jį laikė anas, sako, dar esąs tebegyvas kolūkio pirmininkas. Per patį pokario sunkmetį, 1948-1949 metais, jau senyvas ir pasilpęs meistras, nė kiek nedvejojo, kai Kučiūnų bei Petroškų žmonės sumanė pagerbti žuvusius tų kaimų partizanus ir padarė jiems atminti išlakius, puošnius kryžius, nors gerai žinojo, jog už tai jam gresia mažų mažiausiai Sibiras [7]. Kryžiai buvo iškilmingai ir nesislapstant pašventinti ir, nuostabiausia, kad trys jų išliko iki mūsų dienų.
Meistro asmenybę puikiai charakterizuoja ir kitas, rašytojo Romo Sadausko papasakotas, epizodas. Išgirdęs, kad tremia Kalvelių kaime gyvenusios jo krikšto dukros šeimą, A. Soraka atbėgo vienmarškinis, basas, nešinas maišu su Švč. Mergelės Marijos statulėle, kurią giminaičiai pasiėmė su savimi ir išsivežiojo po visą Sibirą. Grįžtant į Lietuvą, iš jų pavogė visus daiktus, liko nepaimtas tik vienintelis maišas, kuriame buvo ir skulptūra, giminaičių įsitikinimu, stebuklingai išsaugojusi šeimą [8].
Meistras buvęs malonus žmogus, draugiškas ir labai visų gerbiamas. Nelinko prie žemės. Kol ji sovietų dar nebuvo atimta, ūkio darbams imdavo samdinius. Užėjusiems ar pasikviestiems žmonėms pastatydavęs buteliuką “samanės”, tačiau pats nesisėsdavęs gerti, toliau sau meistraudavęs. Pasak marčios, nė minutės nenustygdavęs be darbo; kalbasi su žmogumi, ir tuo pat metu ką nors tašo, galanda ar drožia. Buvęs jautrus grožiui, todėl ir pats švarus, visuomet nusiskutęs, žvalus, tiesus. Pasak jį dar gerai prisiminusių kaimo senučių, atrodęs „poniškai”, panašiau į miesto žmogų, o ne kaimietį. Raginęs ir kitus tvarkytis, gražinti namus bei sodybas. Mirė A. Soraka 1951 metais, palaidotas šalia sūnaus Vlado Kučiūnų kapinėse. Jo kapelio galvūgalyje - nedidelis, kukliais tarpšakių ornamentėliais papuoštas medinis kryželis. Kur ne kur šiose kapinėse dar galima aptikti kitus, daugiausia tokius pat nedidelius antkapinius kryželius, iš kurių formos bei puošmenų galima numanyti autorių. Būta čia ir aukštų A. Sorakos darbo kryžių su skulptūromis bei antkapinių paminklų - statulų, iškeltų ant aukštų postamentų. Tačiau paskutinė (ar vienintelė ?) tokia statula 1993
metais mūsų buvo rasta jau nuvirtusi, sutrešusi ir pagal tradiciją ketinama sudeginti. Kaip ji įvairiu metu atrodė, tegalima įsivaizduoti tik iš archyvinių fotonuotraukų [9].
Kaip teigia žinantieji, Pazapsių meistras darė visus anuometiniam kaimo gyventojui reikalingus baldus, dailias bričkeles, važius, gebėdamas jiems pritaisyti ir reikiamas metalines dalis. Apie šiuos dabar jau sunkiai kur besurandamus ir identifikuojamus dirbinius pavyko išsiteirauti tik tiek, kad kiekvieną daiktą mėgdavęs nors truputėlį pagražinti. Tačiau domina ne šie, labiau etnografų tyrinėjimo sferai priklausantys, A. Sorakos dirbiniai, o tai, ką iš tikrųjų galima laikyti dailės objektais:
1. Bažnyčių altoriai ir nešiojamieji procesijų altorėliai,
2. Memorialiniai statiniai - kryžiai,
3. Skulptūros, kurios, beje, dažniausiai būna neatidalomi tiek altorių, tiek ir kryžių komponentai.
Pirmosioms dviems grupėms priklausantys A. Sorakos kūriniai, kaip besiskirtų jų funkcijos, struktūra ir kompozicija, turi kai ką bendro ir labai būdingo jų autoriui. Tiek kurdamas altorius, tiek kryžius, jis siekė architektūrinę konstrukciją, kuri yra kiekvieno šio dirbinio struktūros bei kompozicijos pagrindas, papildyti ne vien juos papuošiančiais, bet ir jų turinį, prasmę bei paskirtį praplečiančiais komponentais. Tuo bendriausia prasme A. Sorakos darbai primena maždaug tuo pat metu Pasvalio apylinkėse dirbusio meistro Stanislovo Gegecko memorialinius statinius. Tačiau pastarojo vaizdinija labiau išplėtota, pasakytume, netgi rafinuota, lyginant su kuklesne
ir, kas ypatingai įsidėmėtina, rupesne „liaudiškesne” Antano Sorakos kūrinių puošyba bei jos motyvų „repertuaru”.
 
Yra žinomi keturi meistro padaryti altoriai: didieji Šeštokų ir Šlavantų, šoniniai Veisiejų bei senojoje Kučiūnų bažnyčiose ir du nešiojamieji procesijų altorėliai - Kučiūnų ir Šlavantų bažnyčiose [10]. Visų jų struktūra įprastinė (mensa arba altorėliuose - pakyla ir retabulas), aiški, pakankamai darni. Altorių retabuluose akcentuotos skulptūrinėms kompozicijoms skirtos arkinės nišos, atskirtos nedaug profiliuotais karnizais ir piliastrais, viršų dažniausiai užbaigia gotikinius bokštelius imituojančios smailės. Gan eklektinės architektūrinės formos ir negausi, saikingai panaudota puošyba liaudiškai interpretuota; tai teikia A. Sorakos šios paskirties darbams savito grožio, kuriuo ypatingai pasižymi ir nešiojamieji procesijų altorėliai. Juose persveria taipgi liaudiškai supaprastintos ir perdarytos, bet nebe gotikizuotos, o panašesnės į barokines formos. Šių altorėlių retabulai - tai plokštės, modeliuotos taip, kad primena koplytėlės ar  bažnytėlės priekinį fasadą, kurio centre, puslankėje arkoje, įkomponuota Švč. Mergelės Marijos statulėlė. Tai pagrindinis dirbinio akcentas. Kučiūnų bažnyčios altorėlio retabulo plokštėje jį papildo, papuošia tiktai tapytos gėlės, kryželiai, kaspinėliai su lotyniškais įrašais arba aplikuotos, liaudiškai modifikuotos architektūrinės formos (lystelės, riestės). 0 Šlavantų bažnyčios altorėlio retabulo plokštėje visa, kas yra priklijuota arba nutapyta retabulo plokštėje, vis kitomis vaizdinėmis priemonėmis teigia titulinio švenčiausiojo personažo (taip pat Mergelės Marijos) tapatybę. Tai visų pirma iš vardo MARIA raidžių sudaryta dekoratyvi kompozicija, apgaubta, lyg herbas, šermuonėliais pamušta mantija, kurią vainikuoja karališkoji karūna, rašytiniai kreipiniai į Mergelę ir Jėzų, keli su jais galimi asocijuoti simboliniai vaizdiniai (Apokalipsės knyga su septyniais antspaudais, poligrafinis šv. Jono bei Kristaus atvaizdas retabulo reverse). Visuose laisvuose ploteliuose įterptos tapytos gėlių šakos, kurios dar labiau padidina altorėlio visumos sukeltą mažorinę, netgi kiek žaismingą nuotaiką, šiek tiek daro panašų į Dzūkijoje buvusią gan populiarią šventųjų paveikslų fonų bei aprėminimų puošybą.
 
Akivaizdu, kad šio, kaip ir daugelio kitų liaudies meistrų, juolab pasimokiusiųjų, gaunančių užsakymus kurti ir bažnyčioms skirtus dirbinius, vienu įkvėpimo šaltiniu buvo (tebėra) jose buvę, įrenginiai, paveikslai ir skulptūros, neretai tiražinės. Tai įrodo ir ką tik apibūdintieji altorėliai. Tačiau kurdamas savo skulptūras, A. Soraka pasižvalgydavo ir į knygų iliustracijas. Tai jau tikrai nebe senajam, „klasikiniam” lietuvių liaudies dievdirbiui (kai kurių autorių turbūt nevisai teisingu manymu, viską ėmusiam tik „iš savęs”) būdingas bruožas. Pazapsių meistras priskirtinas jau prie ganėtinai praprususių, nors ribotai, vienpusiškai, bet prasišvietusių, pasiskaičiusių, siekusių šviesesnės ir kultūringesnės gyvensenos Lietuvos kaimo gyventojų. Panašus buvo ir jo kūrybos „brolis“ Pamažupių meistras S. Gegeckas. Tačiau pastarasis poligrafinius pavyzdžius daugiausiai imitavo, stengėsi kuo tiksliausiai pakartoti. Manytina, jog kaip tik tai jam sutrukdė pasiekti geresnę meninę savo skulptūrų kokybę.
A. Soraka dirbdamas į knygų iliustracijas žvalgėsi turbūt ne mažiau, iš jų „skolinosi“ ikonografiją, bet jo „dievukai“ neprarado ir savarankiškos meninės vertės. Tikriausiai todėl, kad matytus pavyzdžius meistras gebėjo savaip perdaryti, išlaikyti stiliaus vientisumą ir - svarbiausia - suteikti savo sukurtoms figūrėlėms emocinį išraiškingumą. Žinoma, jis dailino savo šventųjų veidus, stengėsi nuglotninti jų rūbų klostes, nudažyti taip, kad būtų panašu į tiražuojamas gipsines bažnyčių stovylas. Tačiau A. Sorakai sekėsi savo Marijų, Nukryžiuotųjų, kitų šventųjų figūroms suteikti tam tikrą plastinį gyvumą, lyrinę nuotaiką, perteikti nuolankumo, švelnaus susikaupimo įspūdį.
Mergelė Marija ir Kristus buvo mėgiamiausieji meistro siužetai, nors, R. Sadausko teigimu, Babrų kaime augančios liepos koplytėlėje yra ir A. Sorakos išdrožta šv. Agotos figūrėlė, kurią išsaugojo vietiniai žmonės, Kučiūnų klebonijoje yra nešančio kryžių Kristaus figūrėlė, kažkada buvusi įkomponuota į procesijų kryžiaus centro apskritą ertmę [12].
Nukryžiuotieji, kaip įprasta, daugiausia skirti memorialinių paminklų kryžmoms, nors viena didesnė šio siužeto A. Sorakos daryta kompozicija yra įrengta ir Slavantų bažnyčios didžiojo altoriaus retabulo viršutinio tarpsnio smailaarkėje nišoje. Tačiau už ją išraiškingesni kryžių Nukryžiuotieji. Labiausiai todėl, kad joms, kaip ir Švč. Mergelių figūrėlėms, būdingas sukauptumas, ramuma, eleginė nuotaika, kurią meistras sukūrė atitinkamai perteikęs Kristaus, jį adoruojančių angelų ar šventųjų pozas, judesius, veidų išraišką.
 
A. Sorakos darbo medinį kryžių akimoju galima atpažinti iš silueto, proporcijų, galop - jam vienam būdingo stiliaus. Tačiau kad jį perprastum, reikia pamatyti bent kelis tokius statinius, nes atrodo, jog meistras tarytum būtų bodėjęsis vieno ir tokio paties kompozicinio bei puošybinio sprendimo kartojimu. Jis darė ir panašių (bet netapačių, kaip pvz. Aradninkų kaime tuo pat metu dirbusio meistro) vienas į kitą kryžių, bet tiktai tada, kai to primygtinai prašė užsakovai. Tačiau ir juose vis ką nors kaitaliojo: tai šakų profiliuotę, tai kryžmų apipavidalinimą, jau nekalbant apie tarpšakių spindulių pavidalus, stiebų skaidymo atkarpomis būdą, ritmiką ir augalinius-geometrinius jų briaunų papuošimus.
Ypatingai stebina A. Sorakos išradingumas, kai teko dirbti karo ir pirmaisiais pokario metais. Ne visiems užsakovams pavykdavo gauti ir atgabenti memorialiniam paminklui reikiamą medžio kamieną, tekdavo pasitenkinti lentelėmis. Tačiau ir jas meistras nepatingėdavo kaskart kitaip profiliuoti, pagražinti metalinėmis aplikacijomis, kontrreljefiniais arba iškilais ornamentais, vis kitaip varijuojamais spalvų deriniais.
Dauguma antkapinių A. Sorakos kryžių yra nelabai aukšti, apykresniai ir ne tik todėl, kad, papuvus stiebų apačioms, jie buvo sutrumpinti ir giliau įleisti į gruntą. Galima spėti, kad tokie jie buvo nuo pat pradžių, nes, kiek galima įžiūrėti datas, statyti pokaryje. Veikiausiai lėmė anuometinės sąlygos, užsakovų materialinės bei ir transportavimo galimybės, gal būt ir kitos, nuo jų nepriklausiusios priežastys.
Tačiau ir tose pačiose Kučiūnų, ir kitose (pvz. Lazdijų) kapinėse, o ypatingai sodybose, pakelėse, gyvenvietėse stovi labai aukšti, liekni ir tuo pat metu monumentalūs A. Sorakos kryžiai, tarp kurių yra ir jau paminėti pokariniai, partizanams skirtieji. Jiems medį atgabenti tikrai nebuvo lengva, tačiau, matyt, nulėmė visų žmonių didelis noras ir pastangos.
Šie aukštieji meistro statiniai dėl savo kompozicijos aiškumo, silueto grynumo, proporcijų darnos yra ryškiai matomi iš pačių tolimiausių perspektyvų, organiškai įsilieja į aplinkinę gamtą, švelniai banguotą Dzūkijos peizažą. 0 žiūrint iš arti imami pastebėti tie kryžių visumą papildantieji komponentai, kurie jiems teikia ir naują, pagilintą prasmę.
Tarp jų pagrindinį vaidmenį, žinoma, atlieka skulptūros. A. Sorakos kryžiuose jos dažniausiai būdavo kelios, įtaisytos į kryžmų bei stiebų koplytėles, kurios yra labiausiai išgražinti statinio įrenginiai, ryškiausiai išsiskiriantys jo visumoje. Gana didelė viršutinė koplytėlė paprastai pridengia ne tik kryžmą, prie kurios yra pritvirtinta, bet ir dalį ją supančių tarpšakių spindulių. Mažesnė, kukliau papuošta antroji koplytėlė paprastai būna pritaisyta stiebo pažemėje. Abi dažniausiai primena mažas bažnytėles, tiksliau - jų statmeną pjūvį, apkraštuotą ornamentuotomis šoninėmis lentutėmis,  savotiškomis „kulisomis“, priekyje atitvertą ažūrine, karpyta iš skardos, tvorele. Stogelis paprastai dvišlaitis, užbaigtas mažyčiais bokšteliais su kryžiukais (pvz. Petroškų kaimo kryžius su dviem koplytėlėmis [13], antkapinis kryžius Lazdijų kapinėse ir kt.). Kiekvieno kryžiaus kolytėlių, ypatingai didžiųjų, puošyboje derinti supaprastinti stilinės architektūros elementai ir tradiciniai liaudiškos ornamentinės drožybos motyvai, beje, turintys aiškių regioninių ypatumų. Pasitaiko, kad ant koplytėlių pakraščių stovi ne
bokšteliai, bet drožtinės žvakutės, klūpo angeliukai-adorantai (kryžius Kučiūnų gyvenvietės sodyboje [14]). Pastoginės ir sienelių lentutės-kulisos ne visuomet statmenos, būna, kad jos kone „rokokiškai” išlenktos arba išpjaustinėtos tekstilinių užuolaidėlių pavidalu. Kaitaliota ir tarpšakių spindulių forma. Spinduliai neretai iškirpti kaip kregždės uodega, bet gali būti panašūs ir į stilizuotą augalo šaką. Kad spinduliai nenulūžinėtų, juos ties maždaug ilgio viduriu A. Soraka tvirtindavo prie apskrito lanko, turėjusio ir dekoratyvinę funkciją.
Turbūt patį puošniausią savo kryžių meistras sukūrė 1937 metais Kučiūnų senosios bažnyčios šventoriui [15] (vėliau jis buvo perkeltas šiek tiek į kitą vietą). Jis dabar beturi tik kryžmos koplytėlę (antroji, buvusi pažemėje, atrodo, buvo panaikinta kryžių įleidžiant giliau į gruntą, tačiau ji dvipusė ir ypatingai kruopščiai išdailinta. Koplytėlę supa ažūrinių drožinių ovalas, pastoginės bei „kulisų” lentelės lankstaus kontūro, aptvarėlyje labai preciziškai iškarpytas Švč. Mergelės vardas. Stiebo briaunos apkraštuotos vertikaliomis ornamentuotomis lystėmis. Išraiškingai atrodo kryžiaus šakų galai, sukomponuoti iš trijų kryžmai sudėtų ir gana stambių širdiškų lapų, kurių kiekviename dar išduobta po antrąją, mažesnę, baltai dažytą širdelę.
Pats kryžius mėlynas, nors dažymas neautentiškas. Kaip rodo archyvinės fotonuotraukos, kryžiaus viršūnėje buvo įtvirtintas antrasis, A. Sorakos iš geležies nukaltas ornamentuotas kryželis.
Šio ir ne vieno kito prieškariu ir vėliau daryto A. Sorakos kryžiaus stiebe yra išpjaustinėtų įrašų, kitokių motyvų. Tai ne tik augalai, bet taip pat Švč. asmenų vardai ir monogramos, regiono memorialiniams paminklams ganėtinai būdingi Kristaus kankinimo įrankiai, kosminiai motyvai. Vieno Kučiūnų kapinių kryžiaus stiebo priekyje per visą aukštį nuvingiuota siaurutė, smulkiai gofruota metalinė juostelė - rožinio imitacija.
Iš viso to ir iš reljefinių bei kontrreljefinių užrašų A. Soroka kūrė lyg kokius „pamokymus“, kuriuo į praeivį, juolab tokį, kuris suklupo pasimelsti, turėdavo „prabilti“ vienas ar kitas kryžius, primindamas tikėjimo, Viešpaties Dievo, šventųjų svarbą bei galimybę šauktis jų pagalbos.
Galima tik įsivaizduoti, kokią, ypatingą reikšmę meistro žemiečiams turėjo tai, kas buvo užrašyta ir pavaizduota partizanų atminimui sukurtuose A. Sorakos kryžiuose. Čia kankinimo įrankiai ir erškėčių vainikais apjuostos širdys žmonių buvo suvokiami jau nebe kaip Kristaus, bet ir kaip pačios okupuotos Lietuvos, žuvusiųjų partizanų motinų išgyvenamų kančių ženklai, o užrašai „JĖZAU STIPRUSIS DIEVE / PASIGAILĖK MŪS“ ARBA „NUSIDĖJĖLIŲ GYNĖJA UŽTARYK UŽ MUS“ - kaip meldimas Dievo pagalbos.
 
Pabaigai - kelios apibendrinančios išvados:
Dzūkijos meistro Antano Sorakos kūryba turi šiokių tokių sąlyčių su XX šimtmečio antrajame ketvirtyje Lietuvos kryždirbystėje ėmusiu reikštis polinkiu į dekoratyvizmą. Tačiau šio meistro kūriniuose architektūrinę konstrukciją papildantys motyvai turi kitokią reikšmę bei prasmę; juos meistras naudojo kaip priemonę ne tik papuošti savo kuriamus altorius ir ypatingai memorialinius paminklus, bet ir siekdamas padidinti jų informatyvumą, didaktinį poveikį.
Nors A. Soraka buvo amatininkas, tai yra įgudęs apdoroti medį meistras, jo kūryboje nedaug tėra pastebima plastinio nenuoseklumo, kuriuo paprastai pasižymi šios kategorijos kūrėjų darbai. Priežastis, matyt, yra palyginti dar stiprus šio meistro ryšys su tradicine savo regiono liaudies daile, neabejotinai ir stipresnis nei kitų saiko jausmas, gal būt didesnis kūrybinis temperamentas, fantazija, ypatingai prasiveržusi kryžių kūryboje.
A. Sorakos, kaip ir ne vieno kito XX a. antrajame ketvirtyje (ir ne tik tada) dirbusio meistro kūrinių pirmavaizdžiais buvo profesionalieji, tiražuojamieji bažnyčių įrenginiai bei statulos, taip pat ir spaudos iliustracijos. Tačiau jis įstengė visa tai perdaryti, sukurti lyriškus, gal kiek sentimentalokus, tačiau Dzūkijos dvasiai labai artimus meninius vaizdus.

Išnašos:

1 Žiūr. Lietuvos sakralinės dailės katalogas. Vilnius, 1998 (toliau Katalogas. . . ). P. 131-135, 142-143, il. 69-71, 77.
2 Katalogas. . . P. 142-143, 169, il. 77, 94.
3 Katalogas. . . P. 118-119; A. Pupienis. Jo padaryti kryžiai teberymo pakelėse.
Dzūkų žinios (Lazdijai). 1996, vasario 28. Nr. 17. P. 2.
4 Kučiūnų kaimo gyventojų ir rašytojo Romo Sadausko pasakojimai, autorės
užrašyti 1996 ir 2001m.
5 Lazdijų rajono Kučiūnų, Miškinių ir Pazapsių kaimų gyventojų pasakojimai, užrašyti 1996-2001 m.
6 A. Pupienis. Op. cit.
7 Albinos Makarevičienės, gyv. Petroškų kaime, pasakojimas, autorės užrašytas 1993 m. liepos mėn.
8 Romo Sadausko pasakojimas, autorės užrašytas 2001 m. pavasarį.
9 Katalogas. . . P. 140-141, il. 74-76.
10 Katalogas. . . P. 126-128, 395, 410-411, 417-420, 423, 454, 11. 67, 257, 263, 266 “
11 Romo Sadausko pasakojimas, autorės užrašytas 2001 m. pavasarį
12 Kultūros paveldo centro archyvas. Kultūros paminklo DV 1643 pasas, užpildytas 1985 m. Katalogas. . . P. 116-119, il. 61.
13 Ten pat. Kultūros paminklo DV 3721 pasas, užpildytas 1985 m.
14 Ten pat. Kultūros paminklo DV 1647 pasas, užpildytas 1985 m.
15 Ten pat. Kultūros paminklo DV 1644 pasas, užpildytas 1985 m. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos dailės grupės ekspedicijos dienynas. 1968 m. Katalogas. . . P. 128-130, il. 68.

 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine