Liaudies menininkai

 

DIEVDIRBIAI SIMONAS, KANTIČKIUS IR ANDULIS

(Senelis, tėvas, sūnus)

Skaidrė Urbonienė

Iš Kupiškio rajono kilę trijų kartų dievdirbiai - Simonas, Kantičkius, Anundis. Simono žinomas tik vardas, žmonės jį vadino "Siminu" [1]. Jis užsiėmė buitinių daiktų bei statulėlių drožyba, dirbo ir stogastulpius. Namų neturėjo, gyveno, kur papuolė. Klajojo Antašavos, Palėvenės parapijose. Mirė apie 1864 m. Darė stogastulpius, jie datuoti 1845-1850 m. Simono skulptūrėlės yra aiškaus, lakoniško silueto, monumentalių, apibendrintų formų. Jos plokščios, frontalios, skirtos stogastulpiams.
 
Meistras, žmonių vadintas "Simoniuku" arba "Kantičkium" (net "Binkortėliu") gimė apie 1815 m. Žegunių k., mirė apie 1885 m. [2]. Jis buvo dievdirbio Simono nesantuokinis sūnus, pasekęs tėvo pėdomis - užsiėmė dievdirbyste. Jis, kaip ir tėvas, neturėjo namų, keliavo po apylinkes. Amato pramoko iš tėvo. Darydavo koplytstulpius, koplytėles, statulėles. Jo darbų buvo Salamiesčio ir Antašavos apylinkėse.
Kantičkiaus skulptūrėlės nedidelės (24-34 cm), savo stilistika labai skiriasi nuo Simono. Jos plokščios, frontalios, tačiau proporcijos tikslesnės, stengiamasi realistiškiau traktuoti veido bruožus - jie kruopščiai paryškinami dažais, smulkiais įrėžimais. Kai kuriose skulptūrėlėse dominuoja judrus, vingrus ritmas, daugiau ekspresijos, o kitos skulptūrėlės daug statiškesnės.
 
Trečiosios Simono kartos palikuonis, tęsęs savo senelio ir tėvo dievdirbystės tradiciją, - dievdirbys Burkauskas, pravarde Anundis. Pasakojama, jog Burkausko pavardę jam suteikę jį įsūniję žmonės [3]. Mat pastarasis irgi buvęs "mergos vaikas".
Gyveno Anundis Tuitų kaime (Kupiškio r.). Pramintas Anundžiu dėl jo pamėgto priežodžio "anundei" ("anądien"). Drožti skulptūras pradėjęs apie 1890-uosius metus ar kiek vėliau. Darė ir stogastulpius. Buvęs labai uždaras, dirbdamas slėpėsi, nenorėjo, kad kas matytų, ką dirba. Kol neužbaigdavo statulos, niekam nerodydavo.
Jo skulptūros (dydis nuo 36 iki 50 cm) skiriasi ir nuo senelio, ir nuo tėvo darbų. Formos labai apibendrintos, monumentalios. Figūros plokščios, frontalios, statiškos. Paviršius gana lygus. Visą dėmesį meistras koncentruoja į labai išraiškingą galvą. Charakteringi į apačią smailėjantys su plačiais ryškiais skruostikauliais veidai. Didelės, įkypos akys, žvelgiančios žemyn, paryškinamos dažais bei ryškia antakių linija. Lanku į apačią nuleistais galais žymėtos lūpos. Veido bruožai modeliuojami apibendrintomis plokštumomis. Vos matomu kanteliu atskiriamos pagrindinės rūbų masės, tačiau kai kurie elementai detalizuojami, pvz., Nazariečio virvė su kutais ir dekoratyviu apskritu mazgu bei platus dygliuotas erškėčių vainikas. Tokie detalūs ir kartu dekoratyvūs elementai pagyvina kompoziciją, nesuardo vientiso vaizdo. Taupiomis tiek skulptūrinėmis, tiek polichrominėmis priemonėmis meistras sukuria taurią, iškilmingą nuotaiką.
 
Išnašos:
1 LNMMB RS F 127-16, l. 152 (Užr. J. Petrulis).
2 LNMMB RS F 127-16, l.152 (Užr. J. Petrulis)
3 J. Petrulis, Z. Žemaitytė, Trys dievdirbių kartos, Kultūros barai, 1966, nr. 4, p. 62.

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine