DIEVDIRBYS KAZYS BARZDYS

Skaidrė Urbonienė

Dievdirbys Kazys Barzdys gimė 1867 m. Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus Nausodės kaime, vėliau gyveno Plungėje. Jo tėvas buvo kaimo dailidė. Būsimasis meistras keletą metų piemenavo pas ūkininkus. Turėdamas laisvo laiko, pradėjo pjaustyti pagražintas dėžutes, tabokines ir kitokius daiktelius. Drožinėti labai pamėgo. Ganydamas iš kitų piemenų pramoko skaityti lietuviškai ir šiek tiek rusiškai. Mokėjo ir pasirašyti. Įsitraukęs į knygnešių veiklą, dvidešimt metų platino uždraustas lietuviškas knygas. Tais reikalais važinėjo į Tilžę ir Klaipėdą. Gautas knygas išvežiodavo po įvairias Žemaitijos vietas: Luokę, Sedą, Telšius, Rietavą, Žarėnus, Tverus ir kitus miestelius. Jo atvežtas knygas toliau platino kiti. Vėliau, Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, už knygų platinimą K. Barzdys gavo iš valstybės dvidešimties litų pensiją.

K. Barzdys žinomas ne tik kaip raižinių, škaplierių, devocionalijų pardavėjas, bet ir kaip škaplierių dirbėjas. Žmonės pirkdavo raižinius, nors ir blogai atliktus. Ypač prašydavo didelio formato atspaudų, dažniausiai spaustų iš keturių lentų.

K. Barzdys buvo gerai pažįstamas su garsiu raižinių meistru Aleksandru Vinkumi. A. Rūkštelė K. Barzdį, kaip mažų raižinėlių škaplieriams dirbėją, laikė A. Vinkaus pasekėju. K. Barzdys dirbo škaplierių klišes marmure arba švine. Prieš pjaustant smaila yla padarydavo piešinį, o paskui aštriu peiliuku išpjaustydavo. Pats K. Barzdys teigęs, jog darbas sunkus. Jis pjaustydavo, žiūrėdamas į paveikslą ar į fabrikinį škaplierių. Sakėsi, jog pjaustyti išmokęs pats: škaplieriams klišę raižydavo 2–4 dienas. Jis dirbęs neblogai, tai jo škaplierius pirko ir kunigai. Pardavinėjo ne tik spausdintus, bet ir austinius škaplierius, kuriuos supirkdavo iš juos gražiai audusių moterų.

K. Barzdys visą gyvenimą drožinėjo šventųjų skulptūrėles. Jo dirbtų statulėlių buvo Platelių bažnyčioje ir pakelės paminkluose. Liedino ir Nukryžiuotuosius iš švino. Ir senatvėje nenustojo tuo užsiiminėti.  Turėjo mokinių. Meistras mirė 1952 m. Plungėje.

 

Pirmą kartą publikacijoje minimus faktus autorė paskelbė straipsnyje „Dievdirbiai: 

Žemaitija“ / Liaudies kultūra, 2001, nr. 5, p. 45-46