Skulptūra (I dalis). Marija Skausmingoji (Skausmingoji Dievo Motina)

Tekstas iš Paulius Galaunės knygos. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Pauliaus Galaunės piešiniai

Dabar pereiname prie Dievo Motinos vaizdavimų. Vyrausiu siužetu čia turime laikyti Skausmingą Dievo Motiną. Mūsų liaudies skulptūroje vaizduojama ji dvejopai: grupinė skulptūra ir paskira statulėlė. Pirmu atveju sėdinti Dievo Motina ant kelių laiko nuo kryžiaus nuimto Kristaus kūną, o iš abiejų pusių klūpo sparnuoti angelai su žvakėmis rankose. Tuo atveju, matome, grupė sudėta iš keturių figūrų ir yra mūsų liaudies skulptūroje pilniausiai išplėtotas Skausmingosios Dievo Motinos siužetas. Dievo Motinos skara
apdengtą galvą dažniausiai vainikuoja karūna su kryželiu viršuje, rečiau spinduliuojąs nimbas, o aplinkui eina dvylikos žvaigždžių nimbas¹⁷⁰); ant krūtinės, viršuje apsiausto vaizduojama liepsnojanti širdis su į ją įsmeigtais septyniais kardais - septynių skausmų simboliais. Antru atveju Dievo Motina stovi  sudėtomis ties širdimi, irgi liepsnojančia ir su septyniais kardais perverta, rankomis, arba maldingai sudėtomis; jos galvą taip pat vainikuoja karūna ir spinduliuojąs nimbas. Šio pastarojo pavidalo skausmingoji Dievo Motina vaizduojama daug rečiau, negu pirmojo. Tiktai vieną statulėlę težinome, kur Skausmingoji Dievo Motina stovinčia poza laiko ant rankų Kristaus kūną¹⁷¹).

Skausmingosios Dievo Motinos vaizdavimas. kaip ir Kristaus Rūpintojėlio, atkeliavo į Lietuvą iš vakarų, kur šis siužetas, „Pieta", „Vesper" vardais, buvo žinomas jau viduramžiais. To siužeto medinė statulėlė ten iki šiol laikoma seniausia iš 1300. m.¹⁷²). Tik dar iki šiol pasilieka neišspręstas klausimas: ar šis siužetas kilo Italijoj ar Vokietijoj¹⁷³). Kilęs iš viduramžių mistikos¹⁷⁴), matyti, pirmiausia tik skulptūrinės grupės pavidale, šis siužetas gana greit paplito po visas katalikiškąsias šalis ir vėliau, XV. amžiuje, jau matome jį vaizduojamą tapyboje: Piet? iš 1460/1470. m. Villeneuve lés Avignon, Perudžino Piet? iš 1493. m., - iliuminuotuose raštuose - Piet? iš „Heurens de Turin“¹⁷⁶) ir, galop, raižiniuose medyje - Pieta iš 1430. m.¹⁷⁷). Patekęs Lietuvon, tiesiog iš Vokietijos ar per Lenkiją¹⁷⁸), tai problema, bet vis dėlto, manome, greičiau tiesiai iš Vokietijos, - šios Pietos siužetas, kaip ir daugelis kitų, nėra mūsų liaudies skulptorių traktuojamas kurio paimto prototipo formose, bet išsiliejo į savitą, specifinį lietuvišką, gana pastovią formą. Būtent tokią, kaip mes ją pradžioje aprašėme ir kaip ją vaizduoja pridedamieji čia pavyzdžių piešiniai. Savitais specifiškumais turime laikyti: ant Dievo Motinos galvos su kryželiu viršuje karūną, labai panašią į didžkunigaikštišką karūną, vartojamą Lietuvos valstybinėse antspauduose XVIII. amžiuje; liepsnojančią širdį su septyniais kardais, žvaigždžių nimbus ir angelėlius iš šonų. Nė vieno šių atributų neaptinkame žinomuose mums Pietos siužetuose kur kitur vakaruose. Dievo Motinos  ikonografijoj, imdami apskritai, paskirai tuos atributus galime aptikti: septynis kardus, įsmeigtus į Dievo Motinos širdį, matome Vasilijaus Poznanskio iš 1680. m. paveiksle. esančiam „Raspiatskos“ cerkvėj Maskvos Tieremo rūmuose¹⁷⁹); angelėlius iš šonų matome Dievo Motinos ir Kristaus  vaizdavimuose viduramžių ir Rafaelio „Madonoje su Kandeliabrais"¹⁸⁰). Bet nė vienam Dievo Motinos vaizdavimo siužete neaptinkame visų tų atributų draugėje, kaip yra Skausmingosios Dievo Motinos vaizdavime mūsų skulptūroje. Pas mus tų atributų suteikta šiam siužetui tiek daug dėl to, kad savotiškai pabrėžtų Dievo Motinos didybę ir jos vaizduojamo gyvenimo momento didelį tragiškumą. Nes viso to kitomis kuriomis meninėmis priemonėmis išreikšti mūsų liaudies skulptoriai nesugebėjo ar nepajėgė. Nesugebėjo skausmo reikšti Dievo Motinos figūros judesiu, jos veido išraiška, tad primityvus siužeto traktavimo įspūdis sustiprinamas septynių kardų įsmeigimu į liepsnojančią širdį, veiduose dažais padarė riedančias ašaras...

Be visų tik ką pažymėtų specifinių šio siužeto statulėlių charakteringumo bruožų yra dar vienas labai charakteringas bruožas - tai Kristaus kūno ir angelėlių daug mažesnio masto vaizdavimas. negu Dievo Motinos figūra. Ar tai yra nesąmoningas viduramžių simbolikos atbalsis - vyriausią šventąjį asmenį vaizduoti didesnį už kitus, tam pat siužete dalyvaujančius, ar savitumas, kilęs iš nesugebėjimo tinkamai kelias figūras surišti į vieną grupę, paėmus jas vienokio masto, nesiimame spręsti. Bet faktas pasilieka faktu; ypač Kristaus figūrėlė labai keistai atrodo toje grupėje. Jog vaizduojamojo momento faktas įvyko
Kristui ne kūdikiu esant, bet po mirties nuimtam nuo kryžiaus; jis visuomet čia vaizduojamas su barzda, o tuo tarpu jo kūno proporcijos sulig Dievo Motinos figūra kartais būna tokios mažos, kad ir kūdikis turėtų būti vaizduojamas didesnis.

Iš viso, šio siužeto mūsų statulėlės pasižymi dideliu statiškumu ir palikimu nuošaliai visas tas problemas, kurias panašiose grupėse galima spręsti: Kristaus kūno padėjimo sąryšyj su Dievo Motinos figūra, jo rankų, kojų padėjimas. Kristaus kūnas čia guldomas horizonto padėjime ir tik atskirais atvejais labai mažo kampo diagonalės padėjime. Tai yra epinis Dievo Motinos kančios atpasakojimas, dramatizmas gi pasakytas septyniais širdin įsmeigtais kardais, lyrizmas - angelėliais su žvakėmis. Tai yra pasipasakojimas gilaus liūdesio, kuris dvelkia į mus ir iš Rūpintojėlio, ir Lietuvos laukų peizažo, ir ošimo tų medžių, kurie apsupa tų statulėlių koplytėles bei stogastulpius arba koplytstulpius. Tai yra visi žemaičiai.

Palikę nepaliestus kitus Dievo Motinos vaizdavimo siužetus, pabrėžiame, kad nuo viduramžių paplitęs katalikiškose šalyse Dievo Motinos su kūdikėliu Kristum ant rankų vaizdavimas (108pieš.) mūsų liaudies skulptūroje teaptinkamas daug rečiau. Dėl ko mūsų liaudies skulptoriai to siužeto nemėgo, sunku įspėti.

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201):