PRIELAIDOS LIETUVIŲ LIAUDIES MEMORIALINIŲ PAMINKLŲ BEI  JŲ SKULPTŪRINĖS PUOŠYBOS IŠTAKOMS NUSTATYTI

Širmulis A. „Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. 

Medis, akmuo, geležis“. - V., 1999. P. 8-35

A. Širmulio nuotraukų virtuali paroda I - XI dalys 

Alfredo Širmulio knygos „Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai“. (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999) viršelis	Alfredas Širmulis Alsėdžių bažnyčios šventoriuje (Plungės r.) prie Jono Chrizostomo Gintilos  paminklo (XIX a. vidurys). 2002 m. rugpjūtis.  Danutės Mukienės nuotrauka

Viena reikšmingiausių lietuvių liaudies kūrybos sričių buvo ir tebėra memorialiniai paminklai bei jų puošyba. Tai patvirtina ir plačiai Lietuvoje bei už jos ribų žinomi tokie liaudies meistrų kūriniai, kaip Ablingos ansamblis, „Čiurlionio kelias” ir daugelis kitų, ypač paskutiniu metu sukurtų. Tačiau juos tyrinėti ir vertinti trukdo tai, kad jų atsiradimas ir istorinė raida dar nepakankamai nušviesta. Liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūros genezė buvo ir tebėra aktuali Lietuvos mokslui. Darbo šia tema aktualumą dar 1974 m. taikliausiai suformulavo menotyrininkas V. Rimkus: „Tik kai turėsime įvairiapusiškai argumentuotus įrodymus apie liaudies skulptūros senąją egzistenciją, ryškesnį jos istorinės raidos vaizdą, galėsime pilnavertiškai moksliškai nagrinėti ir paaiškinti tokiuos šiandienos liaudies kūrybos fenomenus, kaip Ablingos memorialas“ [1].

Kaip jau minėta, memorialiniai paminklai, kuriuos šimtmečiais kūrė lietuvių liaudies meistrai, beveik visada buvo daromi iš medžio. Taip teigia daugelis liaudies medinių memorialinių paminklų tyrinėtojų, tačiau bene aiškiausiai apie tai yra pasakiusi mūsų amžininkė Marija Gimbutienė: „Šiaurės Europa yra savotiškas kraštas, kur liaudies meno darbai sukurti beveik vien iš medžio...” [2] Stogastulpiai, koplytstulpiai koplytėlės ant akmenų arba žemės bei pritvirtintos prie medžių ir kryžiai buvo statomi ne tiktai kapinėse ir kryžkelėse, bet ir šalia sodybų, laukuose, prie „šventų šaltinių”, miškuose. Statyti jie įvairiomis progomis, žymiausiems gyvenimo įvykiams atminti: pasibaigus karui, sukilimui, o dažniausiai kaip antkapiai mirusiųjų atminimui. Dėl medžiagos nepatvarumo senieji paminklai sunyko. Muziejų fonduose išliko keletas medinių skulptūrų, datuojamų XVIII a., o visos kitos sukurtos jau XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje.

Lietuvių liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūrinės puošybos kilme labiau susidomėta tik XX a. pradžioje. 1906 m. reikšmingą darbą parengė lietuvių ir lenkų kultūros tyrinėtojas M. Brenšteinas [3]. Aptardamas žemaičių paprotį statyti stogastulpius, koplytėles ir kryžius įvairiose vietose ir visokiomis progomis, jis stogastulpių statymą siejo su stabmeldišku papročiu ant kapų statyti medines statulas. Tokį pat teiginį pakartojo ir J. Basanavičius 1912 m. parengtoje studijoje „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” [4].

P. Galaunė, siekdamas pagrįsti lietuvių liaudies skulptūros kilmę ir jos istorinę raidą, pastebėjo, kad J. Basanavičius ir kiti iki jo rašę autoriai savo teiginius grindė vien intuicija [5]. Pripažindamas, kad J. Basanavičius, remdamasis archeologiniais duomenimis ir analogija su kitų tautų panašiais reiškiniais, lietuvių liaudies memorialinių paminklų kilmę teisingai siejo su senovės lietuvių nekrokultu, P. Galaunė nesutiko su teiginiu, kad ant žymių žmonių kapų buvo statomos medinės statulos [6]. Pritardamas tuometinių istorikų nuomonei, jog lietuviai stabmeldiškų dievų statulų neturėjo, jis teigė, kad lietuvių liaudies skulptūra yra krikščionybės rezultatas [7].

P. Galaunė daug prisidėjo prie lietuvių liaudies meno teorinio pagrindimo. Tačiau šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dėl išsamesnių archeologinių tyrinėjimų stokos, nepakankamo tuometinio istorijos mokslo lygio, neprieinamų rašytinių šaltinių liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūros kilmė nebuvo pakankamai ištirta. Taip įvertinęs J. Basanavičiaus teiginį ir suformulavęs lietuvių liaudies skulptūros krikščioniškąją kilmę, P. Galaunė padarė keletą esminių klaidų:

a) J. Basanavičius vadovavosi ne tiktai intuicija, bet rėmėsi ir T. Narbuto, M. Strijkovskio, A. Kojelavičiaus darbais, kurie minėtus teiginius buvo perėmę iš Lietuvos metraščio [8].

b) neatkreipė dėmesio į tai, kad minimos statulos - tai ne dievų, o mirusių žmonių atvaizdai;

c) neigdamas stabmeldišką dievų statulų buvimą, negalėjo išvis paneigti ikikrikščioniškosios skulptūros, nes toks problemos sprendimas metodologiškai būtų buvęs klaidingas; lietuvių liaudies skulptūros kilmės nesiejo su memorialinių paminklų kilme, tarsi liaudies skulptūra neturėtų glaudžiausio ryšio su pastaraisiais. Be to, bandydamas įrodyti, kad liaudies skulptūra atsirado vėliau negu memorialiniai paminklai, P. Galaunė rašė: „Tai mums patvirtina ir šis faktas, kad kryžius statyti buvo draudžiama jau XV amžiaus pirmoje pusėje, o į mūsų liaudies skulptūrą bažnyčia akį teatkreipė tik XVIII amžiuje” [9]. Taip teigdamas P. Galaunė rėmėsi žemaičių vyskupo A. Tiškevičiaus 1752 m. sudaryta knyga „Synodus diocesana Mednicensis seu Samogitiae, sub auspicilis...” [10]. Tą patį draudimą, taikydamas jį kryžiadirbių darbams, minėjo ir J. Basanavičius [11]. Kadangi mokslinėje literatūroje [12], kalbant apie liaudies kultūrą tai kartojama ir toliau, tenka šį šaltinį dar kartą cituoti, kad įsitikintume, jog J. Basanavičius, P. Galaunė, A. Kancedikas ir kiti buvo neteisūs. Ten rašoma: „Daug kur po Žemaitiją klaidžioja nemokšos skulptoriai ar, tikriau pasakius, šventųjų paveikslų dirbėjai, kurie savo išmone daro šventųjų paveikslus, taip sakant, ant popieriaus sukuria ne palaimintųjų atvaizdus, o Lernos baidykles, atstumiančias savo išvaizda ir poza. Tačiau už pigią kainą juos įkiša paprastiems žmonėms, tuo būdu baisiai juos apgaudinėdami. Iš čia ir ta geidaujama gausi medžiaga bažnyčios tarnų pajuokai. Todėl tų vietų klebonai tegu tai aiškina per pamokslus, tegu juos bara ir atima tuos darbus, jei iš mūsų nebus gavę atskiro leidimo.” [13]. Taigi draudžiama buvo ne liaudies medinė skulptūra, o liaudies grafikos darbai, nes ką gi būtų galima ant popieriaus sukurti, jeigu ne grafikos darbus.

P. Galaunės teiginys, kad lietuvių liaudies skulptūra atsirado krikščionybės įtakoje, neįtikino netgi tuometinių liaudies meno tyrinėtojų. K. Čerbulėnas, nagrinėdamas Mažosios Lietuvos antkapinius paminklus, rašė: „Aukštai ištobulinto nekrokulto formos apsprendė antkapinių paminklų atsiradimą. Tose tautose, kur mirusieji buvo lyginami dievams, antkapiniai paminklai pasireiškė dažniausiai statulinės skulptūros forma...” [14]. Kaip matyti, iki 1940 m. nebuvo sutarta dėl lietuvių liaudies skulptūros kilmės ir plito dvi teorijos: vietinė (paprotinė) bei krikščioniškoji.

Sovietiniais metais ir toliau vyko diskusija, siekiant pagrįsti vieną arba kitą aukščiau minėtą nuomonę. Tačiau iš esmės diskutuota ne dėl liaudies skulptūros kilmės, o mėginant pagrįsti arba paneigti teiginį - turėjo ar neturėjo lietuviai stabmeldiškų dievų statulų [15]. Panašiu būdu šią problemą sprendė ir A. Kancedikas [16]. Jo nuomone, kai kurie istorikai ir menotyrininkai kategoriškai neigia ikikrikščioniškosios lietuvių liaudies skulptūros buvimą, nes lietuviai iki krikščionybės įvedimo tebebuvo panteistai, nesubrendę dievų personifikacijai. Remdamasis kai kurių lietuviškų žodžių reikšmėmis bei istoriniais šaltiniais, autorius rašo, kad lietuviai galėjo turėti stabmeldiškų dievų statulų. Svarbiausiu įrodymu, jog Lietuvoje būta ikikrikščioniškos skulptūros, A. Kancedikas laiko archeologinius radinius Juodkrantėje bei Šventojoje ir yra įsitikinęs, kad netrukus bus galima argumentuotai teigti apie ikikrikščioniškosios skulptūros buvimą ir net nustatyti tradicinės valstiečių plastikos formų perimamumą. Savo įsitikinimams paremti A. Kancedikas knygoje atspausdino archeologų Juodkrantėje rasto žmogų vaizduojančio gintarinio amuleto nuotrauką ir visai nežinia kuo remdamasis figūrėlę pavadino senovės baltų dievybės Žemynos vardu. Tačiau A. Kancedikas teisingai pastebėjo, kad yra neabejotinas, pirminis ir nenutrūkstamas lietuvių liaudies skulptūros ryšys su mažųjų formų architektūra - kryžiais ir koplytėlėmis, kurie tapo neatsiejama lietuviško peizažo dalimi [17].

Lietuvių liaudies skulptūros kilmės derėtų ieškoti ne ikikrikščioniškų dievų statulėlėse (nes tai atitiktų valstybės formavimosi laikotarpį), o nuo gerokai senesnių laikų, nes archeologai jau įrodė, jog baltų protėviai (Narvos kultūros atstovai) dar neolite turėjo įvairių plastikos rūšių [18].

Iš meno istorijos žinoma, kad priešistorinių laikų visuomenės menas tiesiogiai susijęs su tam tikromis magijos rūšimis, iš kurių vėliau susiformavo įvairūs kultai. Natūralu, kad ir lietuvių liaudies memorialinių paminklų bei jų skulptūrinės puošybos ištakos sietinos su įvairiais tikėjimais bei kultais, paplitusiais baltų genčių gyventoje teritorijoje, o vėliau ir Lietuvoje. Tačiau tam skirto mokslinio darbo dar neturime. „O kol bus išanalizuota ši svarbiausia mūsų protėvių dvasinio gyvenimo sritis, sunku bus suvokti visą senąją lietuvių liaudies kultūrą, jos santykį su krikščionybe ir su visa dabarties kultūra”, - teigia Norbertas Vėlius [19]. Tiesa, kai kuriuos senuosius tikėjimus gana plačiai nušviečia P. Dundulienė [20].

Sprendžiant lietuvių liaudies memorialinių paminklų ir skulptūros kilmės bei istorinės raidos problemą, atkreiptinas dėmesys į P. Dundulienės darbo „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose” skyrius: „Inkarnacija ir metamorfozė”, „Medžiai - vėlių ir dievų buveinė”. Autorė rašo, kad plintant prosenių kultui, prie sodybų, kartais ir toliau augančiuose medžiuose ar ant stulpų pradėtos kabinti statulėlės, greičiausiai vaizduojančios prosenius. Buvo tikima, kad jose yra mirusio vėlė: ji, esą, rūpinasi savo įpėdinių ir visos sodybos gerove. Kaip teigia P. Dundulienė, statulėlės, kuriose neva gyvenančios mirusiųjų vėlės, būdingos daugeliui Europos ir kitoms pasaulio tautoms. „Paprotys kabinti statulėles medžiuose ar ant stulpų ilgai buvo išlikęs pas Azijos ostiakus. XIX a. pabaigoje jie išpjaustydavo iš medžio statulėles, apvilkdavo jas drabužėliais ir pastatydavo prie medžio, pakabindavo krepšiuose ar mažuose svirneliuose, panašiuose į mūsų koplytėles. Prie tokių medžių buvo atliekamos kulto apeigos vėlėms net tada, kai tos statulėlės jau būdavo supuvusios, nes medis visą laiką buvo laikomas vėlės buveine” [21]. N. Serebrenikovas knygoje „Permės medinė skulptūra” rašo: „Daugelį amžių permiečiai išsaugojo gamtos ir stichinių jėgų kultą. Jie tikėjo dvasiomis, garbino primityvius stabus... Be to, Permės tautelės iš seno garbino medžius”. N. Serebrenikovas labai įdomiai aptaria ostiakų stabmeldiškos medinės liaudies skulptūros formų perimamumą, įvedus krikščionybę [22].

Lietuvos metraštyje (Bychovco kronika) net kelis kartus minima, kad lietuviai mirusiajam padarydavo pagal jo išvaizdą stabą ir jį arba toje vietoje išaugusį medį, kai tas stabas supūdavo, garbindavo. Metraštyje rašoma: „tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vietoje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.

O paskui mirė didysis Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštis Kukovaitis, buvęs labai teisingas ir maloningas savo valdiniams. Ir savo įpėdiniu Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėje paliko savo sūnų Utenį. Tasai sūnus, mylėdamas savo tėvą, didįjį kunigaikštį Kukovaitį, savo tėvui atminti padirbo stabą ir pastatė jį prie Šventosios upės ant vieno kalno, netoli Deltuvos. Ir tąjį garbino ir laikė dievu. Paskui tasai stabas supuvo, o ten išaugo miškas. Ir žmonės garbino tą mišką ir pavadino jį savo valdovo Kukovaičio vardu” [23]. Panašiai metraštyje aprašomos ir Speros laidotuvės. Kaip matyti visur minimas tas pats apeiginis faktas, kad mirus žmogui pagal jo išvaizdą buvo padaromas stabas, o kai jis supūdavo, ten išaugdavo medžiai. Į šį paprotį atkreipė dėmesį S. Daukantas. Aprašęs kunigaikščio Kerniaus laidotuves, jis pažymi: „Sudegus kūnui, pelenus į kūlio indą supylę, į žemę palaidojo, ant kurios viršaus supylė kalną ir atminimui dar medžio stabą su povyziu nabašniko antstatė, ąžuolyną tenai, šalip kapo stovintį, jam pašventė...” [24].

Nagrinėjant slovakų liaudies antkapinių paminklų kilmę, daroma išvada, kad pravoslavai ilgainiui vietoje medžių ir krūmų ant mirusiųjų kapų statė stulpus, panašius į kiemo vartų, suteikdami jiems žmogaus išvaizdą. Jų paskirtis irgi buvo ta pati - maginė apsauginė. Statydami tokius paminklus, gyvieji tarsi siekė mirusiųjų pagalbos[25].

P. Dundulienė, jau minėtame darbe „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose”, rašo: Vienas pagrindinių pirmykštės pasaulėjautos bruožų buvo tikėjimas, kad miręs žmogus neišnyksta, o pavirsta kitu kūnu. Šitaip buvo išreiškiama žmogaus amžinumo idėja, kuri sudaro pagrindą inkarnacijos (įsikūnijimo) ir metamorfozės (naujo pavidalo įgavimo) sąvokoms atsirasti” [26]. Autorė išsamiai nagrinėja šį klausimą ir argumentuotai įrodo, kad lietuviai yra tikėję, jog mirusysis įsikūnija medyje arba kitame augale. Tai pasitvirtina ir mūsų liaudies folklore: pasakose, padavimuose bei dainose minimais faktais. Prisiminkime kad ir liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė”, kur žmonės tampa medžiais.

Galima daryti prielaidą, kad senovėje buvo tam tikros prosenių bei medžių kulto apeigos, kuriomis gyvieji turėjo padėti mirusiajam įsikūnyti medyje, kad paskui šis jiems pagelbėtų, t. y. taptų tarpininku tarp žmonių ir antgamtinio pasaulio. Mirusiojo sudeginimas, statulėlės pagal jo išvaizdą padarymas ir jos laikymas medžiuose, jų drevėse arba panašiuose į medžius tam specialiai padarytuose stulpuose - stogastulpiuose, koplytstulpiuose, tikriausiai ir buvo tų apeigų dalis. Medžių išaugimas vietoje sunykusių paminklų ir turėjo būti tos pagalbos rezultatas. Be abejo, mirusiųjų ir medžių kultas susiformavo ne iš karto. Iš pradžių daugiausia dėmesio skirta ypatingiems asmenims, kurie, dar būdami gyvi, pasižymėjo kokia nors tikra arba tariama galia. Jiems mirus, pagal jų išvaizdą būdavo padaromas stabas, t. y. pastatomas stulpas, kurio viršutinė dalis vaizdavo mirusiojo galvą. Po to, kai tokie mediniai stulpai supūdavo, ten turėjo išaugti medžiai. Ir stabas, ir ten išaugę medžiai būdavo garbinami. Vėliau turėjo išplisti ir visų mirusiųjų kultas. Tada tikriausiai ir buvo pradėta kurti nedideles skulptūrėles stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kurios buvo kabinamos medžiuose arba statomos po jais ant akmenų. Kelių aukštų stogastulpių atsiradimą tektų siedinti su vienos didelės šeimos arba giminės antkapiniu paminklu.

Kaip atrodė tokie pagal mirusiojo išvaizdą padaryti stabai ir kaip laikui bėgant jų plastika keitėsi, konkrečių žinių dar beveik neturime. Galima manyti, kad jų plastikos kaita priklausė nuo turimų įrankių tobulumo, žmonių įgūdžių juos naudoti ir nuo medžiagos, iš kurios tokie stabai buvo skobiami. Tačiau kur kas didesnės reikšmės vieno ar kito laikotarpio plastikai galėjo turėti besiplėtojantys tikėjimai, įvairūs kultai ir su jais susijusios apeigos bei tam tikros tradicijos. Šia prasme geras pavyzdys yra dar baltų protėviams priskiriamas archeologės R. Rimantienės Šventojoje rastas stulpas su žmogaus galva. R. Rimantienė nesieja radinio su mirusiųjų kultu, o mano, kad tai dar labai abstraktus žmogus - vandenų šeimininkas ar globėjas [27]. Narvos kultūros žmonių aplinkoje medžių ir mirusiųjų kultai dar nebuvo susiformavę. Tai liudija ir minėto stulpo su žmogaus galva plastika: apie 2 m ilgio juodalksnio rąstelis nusmailinta apačia, o viršūnėje išskaptuotas labai apibendrintos plastikos žmogaus veidas. Veidas ir krūtinė - be žievės, kitur žievė palikta. Labiau paryškinta nosis, antakių linija ir akių įdubos. Akys ir burna nemodeliuoti, apibendrintai perteiktas smakras. Toks stulpas su žmogaus galva dar neturi lyties ar kitokių konkretaus žmogaus požymių [28]. Tuo tarpu daug vėliau susiformavęs prosenių kultas reikalavo, kad stabas būtų padarytas pagal mirusiojo išvaizdą. Tačiau tokio paminklo archeologai dar nerado, o seniausias žinomas dailės paminklas, kuriame pavaizduotas ikikrikščioniškasis palaidojimas, yra XII a. sukurtas Gniezno katedros durų reljefas, kurio kompozicijos centrinėje dalyje pavaizduotas meniškai apibendrintas teigiamas krikščioniškas ir neigiamas stabmeldiškas (prūsiškas) palaidojimas [29]. Pastarojo reljefo kompozicija labai daug pasakanti apie susijusį su medžių ir prosenių kultu mirusiojo palaidojimą. Reljefe pavaizduotas stulpas su žmogaus galva. Stulpo kamienas taip pat su žieve (kaip Šventojoje rastas), o jo paviršius pavaizduotas su pumpurais - gyvo medžio įvaizdis. Galva - didoka, vaizduojanti senyvo amžiaus vyrą, turinti konkretaus žmogaus charakteristiką. Be to, reljefe, šalia stulpo su galva, dailininkas įkomponavo lapotą ąžuolą, o tarp stulpo ir ąžuolo kamieno pavaizdavęs perdangą, ant jos patalpino mirusiojo kūną, kurį per vidurį nuo pat žemės peraugęs augalas. Jo viršūnėje pavaizduotas paukštis, simbolizuojantis žemės ir dangaus tarpininką. Ši kompozicija leidžia spręsti, kad XII a. dailininkas pakankamai gerai žinojo apie prūsų žemėse paplitusį medžių ir mirusiųjų kultą. Panašus reiškinys turėjo būti paplitęs ir Lietuvoje. Tai patvirtina ir anksčiau pateiktos žinios iš „Lietuvos metraščio”, kuris parašytas XVI a. pradžioje. Ten minimi stabai savo plastika galėjo būti daug artimesni „Ablingos ansamblio” skulptūroms. Tenka atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad visi „Lietuvos metraštyje” minimi stabai buvo apeiginiai ir pastatyti prie vandens: Pajautos - prie Žaslių ežero, Kukovaičio - prie Šventosios upės, o Speros - taip pat prie ežero. Tikriausiai šis paprotys išlikęs iš labai senų laikų, kuriuos aprašydama archeologė R. Rimantienė teigė, kad šalia žuvingiausių vietų prie ežerų stovėjo stulpai su žmogaus galva.

Dėl daugelio priežasčių beveik neįmanoma tiksliai atkurti senuosius laidojimo papročius, nors jų esmę - galima. Kol kas nežinoma autentiškų šaltinių, kurie leistų patikimai nušviesti šį klausimą. Reikia dar jų ieškoti.

Verta dėmesio ir G. Vaitkūno išvada, kad Lietuvoje įsigalint feodalizmui turėjo iš esmės pasikeisti ir stabmeldiškas tikėjimas [30]. Be to, remdamas V. Pašutos nuomonę [31] jis pažymi, kad iki XIII a. jau buvo susiformavęs ir stabmeldiškų dievų panteonas Lietuvoje, į kurį senųjų tikėjimų dvasios negalėjo patekti. Nesigilinant į tai, ar buvo daromos panteonui priklausiusių dievų statulos, senųjų tikėjimų tolesnį išlikimą galima pagrįsti J. Galvydžio išvada: „Tačiau religiniam kultui žymia dalimi tapus valdančiųjų ir žynių privilegija <...> paprastiems žmonėms mielesni darosi dievai, nepriklausantys oficialiam kultui. Šalia oficialaus žynių formuojamo kulto egzistuoja liaudies religija, t. y. liaudyje populiarūs dievai ir jų kultas” [32].

Įvedus Lietuvoje krikščionybę (Aukštaitijoje 1387 m., Žemaitijoje 1413 m.) stabmeldiški papročiai palaipsniui pradėjo gesti, tačiau šitas procesas buvo labai lėtas. Remdamasis archeologinių tyrinėjimų duomenimis V. Urbonavičius daro išvadą, kad beveik visi senojo tikėjimo požymiai Lietuvoje išsilaikė iki XVI a. vidurio, o kai kurios apraiškos kaimuose pastebimos ir vėliau [33]. Tas laikotarpis pasižymėjo įvairiais draudimais, raginusiais atsisakyti senųjų papročių, ir ypač palietė paprotį statyti memorialinius paminklus, bet lietuvių valstiečių kūryba nenutrūko [34]. Tolesnę liaudies skulptūros raidą reikėtų sieti su savitu jos pritaikymu krikščioniškosios religijos reikalavimams. Laikui bėgant memorialiniuose paminkluose greta buvusių stabmeldiškų simbolių atsirado krikščioniškieji, o prosenių skulptūrų vietą užėmė krikščionių šventieji.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad žinoma tradicinė lietuvių liaudies skulptūra net iki XIX amžiaus buvo beveik išimtinai medinė ir vaizdavo rūpintojėlius bei įvairius šventuosius globėjus. Jos paskirtis liko tradicinė - susijusi su memorialiniais paminklais. Lietuvoje ilgą laiką gyvavo paprotys tokiems paminklams parinkti tam tikrą medžių rūšį: liepa, eglė - moterims, ąžuolas, uosis - vyrams. Taigi galima teigti, kad lietuvių, kaip ir kaimyninių tautų, memorialiniai paminklai ir jų skulptūrinė puošyba atsirado žiloje senovėje. Pirmykštėje visuomenėje beveik visos dvasinės veiklos rūšys buvo susiję su menu ir reiškėsi per meną. Senųjų lietuviškų memorialinių paminklų, su jais susijusios plastikos paskirtį ir formas sąlygojo mirusiųjų ir medžio kulto ilgaamžės tradicijos. Su krikščionybės įvedimu sietinas ne liaudies skulptūros atsiradimas Lietuvoje, o senos paprotinės kūrybos - memorialinių paminklų ir jų skulptūrų - pritaikymas krikščioniškajam tikėjimui.

Jau šio šimtmečio pradžioje medinių paminklų tyrinėtojai V. Šukevičius, M. Brenšteinas, J. Basanavičius bandė lietuvių liaudies medinius memorialinius paminklus tipologiškai susisteminti. Jie atkreipė dėmesį į didelę šių kūrinių įvairovę, skirtingus komponavimo būdus, netolygų atskirų paminklų rūšių pasiskirstymą Lietuvos teritorijoje. P. Galaunė, kritiškai įvertinęs minėtų autorių darbus ir detaliai išstudijavęs beveik du tūkstančius medinių memorialinių paminklų, pirmas juos tiksliausiai sugrupavo. Jis teisingai pastebėjo, kad praeityje egzistavo keletas antkapinių paminklų rūšių. Vieni iš jų be pėdsakų išnyko, kiti išliko. P. Galaunė manė, kad naują formą įgijo ir šiais laikais Klaipėdos krašte randami antkapinių paminklų-krikštų prototipai, kurie nedarė didesnės įtakos stulpinių memorialinių paminklų formai bei dekorui. Stulpinius paminklus P. Galaunė suskirstė į tris grupes: stogastulpius, koplytstulpius ir kryžius. Kaip matyti, grupės pagrindu jis paėmė medinių paminklų konstrukcijos ir architektūrinių meninių formų ypatybes. Tuo vaizdžiai galima įsitikinti, susipažinus su P. Galaunės pasiūlyta šių paminklų tipizacija. Be to P. Galaunė medines koplytėles suskirstė į tris pagrindines grupes pagal jų pastatymo būdą: a) stovinčias tiesiai ant žemės, ant paskirų didelių akmenų ir iš akmenų bei plytų sudėtų pamatų; b) stovinčias ant stiebų-kolonų; c) pakabinamas bei prikalamas prie medžių [35].

Šitą darbą pratęsė K. Čerbulėnas. Remdamasis J. Basanavičiaus, M. Brenšteino, V. Šukevičiaus, P. Galaunės ir savo paties ilgamečiais lietuvių liaudies memorialinių paminklų tyrinėjimais, jis pasiūlė detaliausią jų grupavimą [36].

Pirmiausia lietuvių liaudies memorialinius paminklus K. Čerbulėnas suskirstė pagal medžiagą, iš kurios jie padaryti: mediniai, mūriniai, geležiniai. Medinius paminklus jis suskirstė į tris grupes: lentinius (iš profiliuotų lentų) - krikštai, stulpinius (stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai) ir dėžinius (koplytėlės ant žemės, prie medžių). Toks skirstymas labiausiai priimtinas ir pastaruoju metu visur naudojamas. Kaip matyti, dėžinių grupėje K. Čerbulėnas nemini P. Galaunės išskirtų koplytėlių ant stiebų-kolonų. Atrodo, jis teisus todėl, kad tai ir yra žemas koplytstulpis. Tačiau K. Čerbulėnas kartoja J. Basanavičiaus klaidą tvirtindamas, kad lentinių paminklų grupė (krikštai) yra seniausia. Tokios rūšies paminklai paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir Slovakijoje, Vokietijoje, Latvijoje bei kitur - ten, kur vyravo reformatų tikėjimas. Jie plačiai paplitę prūsų žemėse, Klaipėdos krašte, aptinkami Joniškyje, Biržuose.

Sovietiniais metais K. Čerbulėnas kartu su F. Bielinskiu ir K. Šešelgiu, papildydami „Lietuvių liaudies meno” albumų serialą, parengė ir 1970 m. išleido albumo „Mažoji architektūra” 1-ąją knygą, kurios įvadinėje dalyje vėl kartoja padarytą klaidą, aiškindami, kad lentinių paminklų grupė - krikštai yra sena antkapinių paminklų forma, iš kurios ilgainiui išsirutuliojo stogastulpių rūšis [37]. Todėl autorius mano, kad būtina plačiau paaiškinti šį suklydimą. J. Basanavičius, savo darbe „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” ieškodamas lietuvių liaudies memorialinių paminklų ištakų, rašo: „Rodos, tokių paminklų statymo tiesių liudijimų stinga, bet kad ant kapų paminklai būdavo statomi, galima numanyti iš tūlų versmių, kada jau krikščionystė buvo įvesta Prūsuose. Zambijos vyskupas Mykolas 1426 m. buvo paskelbęs paliepimus: „Articuli per Prutenos tenendi et erronei contra fidem abizciendi”, kuriuose, tarp kitų, randame uždrausta, „ut nullam crucem circa supulchra mortuorum locent et quilibet jam positas abscindant, sub pena III marc. medietas ecclesiae et alia medietas judici” („taip pat kryžiaus ant numirusiųjų kapų tegu jie nestato, o pastatytus tegu nugriauna, už nusidėjimą bausmė - trys markės, pusė bažnyčiai, pusė teisėjui”). Kad tuomet katalikų vyskupas neturėjo teisės drausti statyti katalikiškos formos kryžių ant kapų, kaip buvo visur statoma, negalima abejoti, o jei uždraudė ir dargi buvo įsakęs juos išnaikinti, tai tokie paminklai, nors ir vadinami „kryžiais”, turėjo būt tokio pavidalo, kurio bažnyčia nepripažino - turėjo būt „pagoniški”.

Kaip atrodė tie vyskupo persekiojamieji paminklai, mes, rodos, nežinome, bet kokie jie galėjo būti - šitam klausimui paaiškinti mums materialo dar ir šiandieną nestinga.

Pas Prūsų lietuvius protestantus (pabraukta aut.), kur senovės nekrokulto yra daug likę seniausioje formoje, randame ypatingos rūšies kapų paminklų, kurie neturi savyje jokių krikščionybės žymių ir kokių Didž. Lietuvoje pas lietuvius katalikus, kiek žinoma, jau nėra“ [38].

Iš šios ilgokos citatos akivaizdžiai matyti, kad J. Basanavičius ne visai teisingai suprato Zambijos vyskupo Mykolo paskelbtus draudimus. Čia derėtų paminėti, kad katalikiškosios krikščionybės įvedimą Prūsijos žemėse tenka siedinti su Kryžiuočių ordino nukariavimais. Pirmieji Kryžiuočių ordino atstovai tik 1230 m. atsikėlė į Prūsijos pasienį ir prireikė dar daugiau kaip 50 metų, kol užėmė teritoriją tarp Vyslos ir Nemuno. Prūsijos gyventojai atkakliai priešinosi nukariautojams, o kartu ir katalikiškajam tikėjimui. Todėl 1426 m. Zambijos vyskupo Mykolo parašyti draudimai buvo susiję su įvedamos katalikybės įtvirtinimu. Vyskupas kryžius statyti draudė ant tų žmonių kapų, kurie gyvi būdami nesilaikė katalikiškosios krikščionybės reikalavimų: ant nekrikštytų, ant be kunigo palaidotų kapų ir t.t. [39]. Taigi, ir J. Basanavičiaus pateikti XIX a. protestantiški kapų žymių pavyzdžiai visai netinka, nes tik 1525 m. didysis magistras Albrechtas priėmė Liuterio reformą ir pasiskelbė pasaulietiniu Prūsijos kunigaikščiu. Todėl vyskupo Mykolo draudimai negalėjo būti skirti krikštams, nes pastarieji Prūsijoje atsirado tik po 1525 m.

Kaip matyti iš pateiktos citatos, J. Basanavičius niekur neteigia, kad protestantiški kapų ženklai-krikštai yra seniausi antkapiniai paminklai. Priešingai, šiame darbe jis rašo: „Seniausios formos kapų paminklas - stulpas...” [40]. Taigi J. Basanavičiaus neteisingai suprastas vyskupo Mykolo draudimas suklaidino ir K. Čerbulėną. Be to, pravartu dar kartą priminti ir P. Galaunės teiginį: „Tos lentos mūsų medinių kryžių formai jokios tiesioginės įtakos neturėjo” [41].

Lentinių paminklų grupė iki XVI a. neminima ir metraščiuose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose. Tokie paminklai atsiranda kur kas vėliau negu stulpiniai, pirmiau turėjo atsirasti lentos, t.y. žmonės turėjo išrasti išilginį pjūklą, kuriuo galėjo iš medžio kamieno išpjauti įvairaus storio ir dydžio lentas. Tuo tarpu stulpą pagaminti sugebėjo kur kas anksčiau. Tam pakako kirvio.

Akivaizdu, kad K. Čerbulėnas savarankiškai suformulavo klaidingą teiginį apie krikštus, kaip seniausią antkapinių paminklų formą, iš kurios net kildino ir stulpinių paminklų grupę. Šį suklydimą ištaisė K. Šešelgis 1990 m. išleistoje antroje „Mažosios architektūros” knygoje. Leidinys buvo pradėtas rengti K. Čerbulėno, F. Bielinskio ir K. Šešelgio 1968 m. Tačiau albumas ilgą laiką nebuvo išleistas. Tik pasikeitus primityviam požiūriui į liaudies meno turinį ir formą, buvo sugrįžta prie šio leidinio galutinio parengimo spaudai. Tačiau visa tai teko atlikti jau tik vienam šioje žemėje likusiam sudarytojui - K. Šešelgiui. Jis nesprendė lietuvių liaudies memorialinių paminklų kilmės bei raidos klausimų, o tik pratęsė medinių memorialinių paminklų tipologinį grupavimą. K. Šešelgio sudaryto albumo įvadinėje dalyje rašoma: „Mediniai paminklai buvo įvairios konstrukcijos: stulpas su stogeliu (stogastulpiai), stulpas su viena arba keliomis kryžmomis (kryžiai), dėžė, atvira iš vienos arba kelių pusių (koplytėlės). Lygiagrečiai plito mišrios konstrukcijos paminklai: vertikalaus stulpo ir koplytėlės kombinacija (koplytstulpiai) arba kryžiaus ir koplytėlės deriniai. Atsižvelgiant į konstrukciją ir priimta skirti tokias tipologines paminklų grupes: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės ir antkapinės lentos - krikštai” [42]. Be to, K. Šešelgis pažymėjo, kad kiekvienoje tipologinėje grupėje yra daugybė variantų ir kad tipų variacijos - būdingas lietuvių liaudies architektūros reiškinys. Kaip matyti iš čia pateiktos citatos, antkapinių lentų krikštų grupę K. Šešelgis nukėlė į tipologinių grupių pabaigą, taip ištaisydamas K. Čerbulėno padarytą klaidą.

Lentiniai paminklai-krikštai yra žinomi nuo XVI a. [43]. Jų kilmę tenka siedinti su reformacijos judėjimu, nes ir paplitę buvo ne visoje Lietuvoje, o ten, kur vyravo krikščionių reformatų tikėjimas.

Krikštai - protestantų kapų žymės, kurios padarytos iš 2-6 cm storio profiliuotų lentų, o jų aukštis nesiekia 2 m. Jie įdomūs savo formomis ir siluetais. Tokiose antkapinėse lentose pabrėžta plokštuma, kurioje išpjaustytos mirusiųjų pavardės ir datos, o jų pakraščiuose - kiaurapjūve technika geometriniai arba stilizuoti augalinių ar gyvūninių motyvų ornamentai. Pastarieji sugrupuoti simetriškai. Dažniausiai lentiniai paminklai būdavo nudažomi kontrastingomis viena-dviem spalvomis.

Vėlyvoji krikštų forma, kaip ir stulpinių paminklų grupėje, yra kryžiai, kurie kaip ir krikštai yra žemi, kartais su sklandomis, o jų puošyboje pasitaiko senųjų krikštų simbolikos elementų.

Amžių tėkmėje lietuvių liaudies meistrai išsaugojo senąją tradicinę memorialinių paminklų formą ir jų puošybą. Ypač akivaizdžiai tai rodo stulpinės grupės monumentai. Stogastulpiai ir koplytstulpiai - seniausi ir būdingiausi Lietuvai paminklai. Šios grupės vėlyvoji forma - kryžius; jį komponuojant liko senosios tipologijos pagrindiniai elementai. Tai ir įvairių dydžių koplytėlės, pritvirtintos prie kryžiaus kamieno, ir kitokia vieta skulptūrėlėms, taip pat jų puošybai naudoti ikikrikščioniškieji simboliai (saulė, mėnulis, žvaigždės, žalčiai ir kt.).

Dėžinių paminklų grupėje seniausia forma yra baublinės koplytėlės, kurios padarytos iš storesnio medžio kamieno, vienoje jo pusėje išskobiant nišą, skirtą šventojo figūrai įkomponuoti. Vėliau tos koplytėlės tampa panašios į mažas bažnytėles, kurių planas daromas kryžiaus formos ir įkomponuojami įvairių architektūros stilių fragmentai.

Lietuvių liaudies memorialinių paminklų viršūnės buvo puošiamos tradiciniais dekoro elementais - saulutėmis arba ornamentuotais ažūriniais, iš geležies nukaltais kryželiais, kuriuose, šalia senosios ikikrikščioniškosios simbolikos (saulės, mėnulio, žvaigždžių ir kt), ilgainiui išryškinama lotyniško kryžiaus forma, Švč. Mergelės Marijos arba Kristaus monograma (IHS). Tenka pastebėti, kad tokios viršūnės visai nebuvo naudojamos lentinių paminklų-krikštų puošyboje.

Nežiūrint didelės lietuvių liaudies medinių memorialinių paminklų įvairovės, reikia pažymėti, kad juos sieja vienas bendras bruožas: noras sukurti pastogę, įdubą ar namelį skulptūrėlėms. Tuo tarpu tyrinėtojai nebandė nors trumpai aptarti mažosios architektūros paminklų ir jų skulptūrinės puošybos tarpusavio santykių. P. Galaunė, atsiejęs lietuvių liaudies skulptūros kilmės klausimą nuo memorialinių paminklų kilmės, liaudies skulptūrą nagrinėjo siužetų, jų tipologijos ir prototipų aspektu, daugiau dėmesio skirdamas skulptūrėlių meninių formų aptarimui. Tuo tarpu tradicinės lietuvių liaudies skulptūros buvo labai reikšmingi memorialinių paminklų atributai, kurie išreiškė pagrindinį idėjinį vieno ar kito monumento turinį.

Kaip jau minėta, liaudies menas yra sinkretinis, todėl būtinai reikia išsiaiškinti, kaip atskiras liaudies meno kūrinys atrodė savo pirmapradėje aplinkoje.

Lietuvių liaudies memorialinių paminklų atskiros rūšys buvo skirtingai puošiamos skulptūromis. Jų santykis su vienoje ar kitoje etnografinėje zonoje labiausiai paplitusiomis liaudies monumentų rūšimis suformavo žemaitišką, aukštaitišką ar dzūkišką skulptūrėlių pobūdį. Aukštaitijoje, kur labiausiai paplitę stogastulpiai ir kryžiai, jų puošyboje dominuoja reljefinė ir horeljefinė plastika. Tuo tarpu Žemaitijos etnografinėje teritorijoje kryžiai puošiami labai santūriai, o koplytstulpių ir ypač koplytėlių skulptūros stambokos, kresnų formų, apibendrintos plastikos ir kontrastingos polichromijos. Visai priešingą vaizdą galima stebėti Dzūkijos teritorijoje paplitusių kryžių skulptūriniame apipavidalinime. Čia skulptūrėlės smulkios, plokščios, o jų paviršius - ornamentuotas.

Šie bendri pastebėjimai autoriaus sukaupti tyrinėjant dar natūralioje aplinkoje išlikusius pavienius pavyzdžius, nors ir juose neretai skulptūrinis dekoras jau yra pakitęs. Didžioji dalis tradicinės lietuvių liaudies skulptūros yra sukaupta muziejų fonduose ir negrąžinamai praradusi savo pirmapradę aplinką. Todėl aptarti jos santykį su mažųjų formų architektūra beveik neįmanoma.

Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai, be skulptūrinės puošybos, buvo gana gausiai dekoruojami plokščio kiaurapjūvio bei kontūrinio raižymo technika atliktais ornamentais. Juos galima suskirstyti į tris grupes: geometrinių, stilizuotų gyvūnų ir augalinių motyvų ornamentus. Amžių tėkmėje ypač gausi puošyba susiklostė stogastulpiuose, koplytstulpiuose ir aukštaitiškuose kryžiuose. Labai saikingai puošiamos medinės koplytėlės. Tuo tarpu kai kurie kryžiai visai be dekoratyvinių elementų, tik jų stiebai nežymiai profiliuoti.

Tačiau yra daugybė kryžių, kurių gausus dekoras uždengia net patį kryžiaus ženklą. Ypač tai būdinga Rytų Aukštaitijai, kur kryžiaus stiebą ir kryžmas liaudies meistrai mėgo puošti ažūriniais medžio pjaustiniais. Tuo tarpu labiausiai išsiskiria savo forma Dzūkijoje paplitę kryžiai, kurių kryžmas puošia ietys, kopėčios, o ant kamieno pritvirtinami kiti Kristaus kankinimo įrankiai: replės, plaktukas, vinys.

Dekoratyvinių elementų išdėstymu liaudies meistrai stengėsi pabrėžti svarbiausią paminklo vietą, į kurią norėjo atkreipti žiūrovo dėmesį. Tokiu būdu paminklo ornamentika buvo skirta skulptūrėlių ar jų grupinių kompozicijų įkomponavimo vietoms išryškinti. Šiandien žinomų liaudies memorialinių paminklų dekoratyviniai elementai atsirado vėliau negu pačios skulptūros. Lietuvių liaudies skulptūra nuo pat jos ištakų neatsiejamai buvo susijusi su mažųjų formų architektūra.

Lietuvos metraštis (Bychovco kronika), kuriame yra žinių, kad mirus kunigaikščiui ar kunigaikštienei, pagal jų išvaizdą padaromas medinis stabas, buvo parašytas XVI a. pirmoje pusėje. Metraštyje apie tai rašoma, kalbant apie įvykius, kurie vyko iki Lietuvos valstybės sukūrimo, t. y. iki kunigaikščio Mindaugo laikų. Kaip kito tokių apeiginių stulpų plastika iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje, kol jie tapo antkapiniais paminklais, žinių stokojama. Tačiau M. Brenšteinas, J. Basanavičius, P. Galaunė ir kiti liaudies meno tyrinėtojai bandė atspėti, kaip šiuo metu žinomų stogastulpių ir koplytstulpių prototipai atrodė iki krikščionybės išplatinimo Lietuvos kaimuose. Tuo tarpu niekas nebandė spėti, kas gi lietuvių liaudies krikščioniškos ikonografijos skulptūroje išliko iš stabmeldiškos plastikos.

Lietuvos muziejų fonduose, o neretai ir parengtose muziejų ekspozicijose ar senosios liaudies plastikos parodose bei leidiniuose, skirtuose tradicinei lietuvių liaudies skulptūrai, yra nemažas skaičius statulėlių, kurios įvardytos kaip nežinomas šventasis ar šventoji. Tokios statulėlės neturi jokių krikščioniškajai ikonografijai būdingų elementų. Tai labai mažai modeliuoti mediniai stulpeliai, kuriuose išryškinta galva ir rankos. Jos primena labai sumažintų medinių stulpų su žmogaus galva variantą. Tokios formos perimamumą galima stebėti ir lietuvių liaudies skulptūroje labiausiai paplitusių katalikiškų šventųjų vaizdavime: Jėzus iš Nazareto, šv. Agota, šv. Izidorius, šv. Kazimieras ir t.t. Taip pat ir grupinėse kompozicijose: šv. Rokas, šv. Juozapas ir kt.

Lietuvių liaudies memorialiniuose paminkluose įkomponuojamų katalikiškųjų šventųjų prototipai liaudies meistrus pasiekdavo per bažnyčias. Labiausiai dėmesį patraukdavo stebuklais garsėjantys: „Antakalnio Jėzus“, „Aušros vartų Švč. mergelė Marija“ ir kt.

Palaipsniui formavosi atskiriems šventiesiems priskiriamos žemdirbystės globos ir rūpybos sritys: gyvulius globojo - šv. Jurgis, javų pasėlius - šv. Izidorius, kaimų ir viensėdžių medinius, šiaudais dengtus pastatus nuo gaisrų saugojo net du šventieji: šv. Agota ir šv. Florijonas.

Dėmesys vienam ar kitam šventajam priklausė ir nuo kitų aplinkybių. 1882 m. carinei valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, ypač pagausėjo šv. Onos grupinių kompozicijų (36 pav.), kur pavaizduota šv. Ona, mokanti Švč. Mergelę Mariją skaityti. Po 1863 m. sukilimo generalgubernatoriui M. Muravjovui uždraudus statyti naujus ir tvarkyti senus paminklus, labiausiai paplinta šv. Jurgio grupinės kompozicijos, nes šv. Jurgis buvo Rusijos carų globėjas. Tokius paminklus, kur būdavo patalpinta šv. Jurgio skulptūra, nedrįso naikinti net caro žandarai. Lietuvių liaudies tradicinės skulptūros analizė padeda išryškinti pagrindinius kūrinio kompozicijos principus, padeda suvokti naudotas menines išraiškos priemones. Tokiems kompozicijos principams priklauso statiškumas, frontalus skulptūrų sprendimas ir pabrėžiama kontūro linija. Be to, ryški skulptūrų tūrio išdėstymo disproporcija, pabrėžiant prasminius ir emocinius akcentus. Akivaizdus dėmesys pavienėms skulptūrų detalėms, o labiausiai - personažo veidui ir rankoms.

Didžioji lietuvių liaudies tradicinės skulptūros dalis yra anoniminė. Tačiau akivaizdu, kad ryškios savo meniniu talentu asmenybės amžių tėkmėje darė įtaką kitų liaudies meistrų kūrybai kartais net platesnėje Lietuvos teritorijos dalyje. Šia prasme vertinga 1974 m. paskelbta A. Kancediko monografija „Lietuvių liaudies skulptūra”.

 

Išnašos: 
1 Rimkus V. Šiuolaikinio lietuvių liaudies meno tyrimo problemos // Archeologiniai bei etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais. -V., 1974. P.197.

2 Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuania folk Art // Memoirs of American Folklore Society. 1958. V. P. 49

3 Brensztejn M. Krzyže i kapliczki žmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. T. IX. - Kraków, 1906.

4 Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Rinktiniai raštai. - V., 1970. P.124-155.

5 Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - K., 1930. P. 158.

6 Ten pat. P. 104-105.

7 Ten pat. P. 162.

8 Lietuvos metraštis (Bychovco kronika). V., 1971. P. 51-52.

9 Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - K., 1930. P. 163.

10 Synodus diocesana Mednicensis seu Samogitiae, sub auspicilis... -Vilnae, 1752. P.13.

11 Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Rinktiniai raštai. - V., 1970. P.153-154.

12 Kancedikas A. S. Litovskaja narodnaja skulptura. - M., 1974. S. 17 (rusiškas tekstas pateikiamas lietuviškomis raidėmis)

13 Cituojama iš J. Basanavičiaus straipsnio, nes čia tikslus lotyniško teksto vertimas.

14 Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji Romuva. 1933. Nr.2-2 (368-4). P. 42

15 Dundulienė P. Ginu Kernavės Perkūną // Švyturys. 1961. Nr. 4; Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. - V., 1979. P. 37; Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. -V., 1976. P. 60-73.

16 Kancedikas A. S. Litovskaja narodnaja skulptura. - M., 1974. S. 10-17 (rusiškas tekstas pateikiamas lietuviškomis raidėmis)

17 Ten pat.

18 Rimantienė R. Šventoji. Kn. 1-2. - V., 1979-1980. Kn. 1. Narvos kultūros gyvenvietės. P. 116-119.

19 Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. -V., 1986. P. 39.

20 Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. -V., 1979; Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., VU. 1979. P. 37.

21 Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. -V., 1979. P. 86.

22 Serebrennikov N. N. Permskaja dierieviannaja skulptura. - Perm. 1967. S. 7-10. (Rusiškas tekstas pateikiamas lietuviškomis raidėmis).

23 Lietuvos metraštis (Bychovco kronika). -V., 1971. P. 51-52.

24 Daukantas S. Raštai. - V., 1976. - T 1. P. 107-108.

25 Tkač Š. ... len kamen a drevo. - Bratislava. 1977. P. 149.

26 Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose, - V., 1979. P. 76.

27 Rimantienė R. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. - V., 1979, P. 118.

28 Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. - V., 1995, P. 161.

29 Dobrzeniecki T. Drzwi Gnieznienskie. - Kraków, 1953. Pav. 4, 15.

30 Vaitkunas G. Očierk razvitija estetičeskoi mysli v Litvie. - M., 1972. S. 24.

31 Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. -V., 1971, P. 107.

32 Galvydis J. Senųjų tikėjimų formos ir kultai. - V., 1980. V. P. 70.

33 Urbonavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII a.) //Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. -V., 1977. P. 17.

34 Mannhartt W. Letto - Preussische Götterlehre. - Riga, 1936. P. 157-160.

35 Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. K., 1930. P. 113-142.

36 Čerbulėnas K. Memorialiniai paminklai // Lietuvių liaudies architektūra. -V., 1968.-T.2. P. 106-110.

37 Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. I knyga. -V., 1970. P. XI.

38 Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Rinktiniai raštai. - V.,1970. P. 134-135.

39 Artikel des Bischofs von Sazuland Michael Junge // Mannhardt, Wilhelm. Letto Preussische Gotterlehre. Riga, 1936. P. -160.

40 Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Rinktiniai raštai. - V.,1970. P.138.

41 Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. K., 1930. P. 122.

42 Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. II knyga. -V., 1990.

43 Lasickis J. Apie žemaičių dievus. - V., 1969. P. 20.