Moksliniai tyrinėjimai

 

KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJOS TURINYS IR 
PAGRINDINĖS FORMOS

Jolanta Zabulytė. El. paštas: jolaz@takas.lt

Sakralinių erdvių gausa ir specifinis jų funkcijų charakteris įtakojo ir kryždirbystės formų gausą. Tam tikrų architektoninių tipų populiarumą skirtingose etnografinėse zonose sąlygojo tos pačios tradicijos suformuoti skirtingi pasaulėžiūriniai aspektai. Todėl dar XIX a. - XX a. pr. išlieka ryškūs regioniniai savitumai: Žemaitijoje teikiamas prioritetas koplytstulpiams, koplytėlėms, čia daugiausia drožiama skulptūrų ir kalama geležinių viršūnių; Aukštaitijoje populiaresni stogastulpiai ir kryžiai, kurie pagal senąją tradiciją kartais vainikuojami geležine viršūne; Dzūkijos regione dominuoja kryžiai, kurių siluetai pasižymi itin savita formos interpretacija.
Aptariant paminklų turinio ir formos specifiką, dalinai tenka paliesti ir šiuo atžvilgiu svarbų kilmės klausimą. Nuo pirmųjų liaudies paminklų fiksacijos ir tiriamųjų darbų (XX a. pr.) iki šiol vieningai pabrėžiamas lietuviškų paminklų formų savitumas kitų šalių analogiškų paminklų kontekste. Šio reiškinio priežastingumo paieškos sukėlė dviejų priešingų nuomonių atsiradimą, - vieni mokslininkai laikėsi nuostatos, kad tai pagoniškos kultūros reliktas (A.Miežinskis, V.Šukevičius, J.Basanavičius, J.Baltrušaitis, P.Galaunė, M.Gimbutienė, K.Šešelgis ir kt.) [17], kiti, akcentuodami tiesioginę bažnytinės dailės įtaką, teikė prioritetą krikščioniškai tradicijai, tiesa, neatmesdami kai kurių archainių elementų išlikimo galimybės (J.Grinius, A.Mažiulis, J.Perkovskis ir kt.) [18]. Jei atsižvelgsime į dviejų religijų samplaikos momentą, abi nuomonės yra teisingos jei jos veikia kaip partneriai, o ne kaip oponentai. Paminklų savitumo sklaidos problema skatina plačiau analizuoti archainės pasaulėžiūros sluoksnį, tačiau anaiptol nereiškia, kad reikia atmesti krikščioniškosios religijos vaizdinių bei jų vizualinių formų įtaką, - tai būtų nelogiška tiek istoriniu, tiek kultūriniu požiūriu. Tačiau studijoje šio klausimo išsamiai neįmanoma išanalizuoti dėl specialių tyrimų stokos.
Grįžtant prie kilmės, o tuo pačiu prie turinio bei formos klausimų, tenka trumpai apibūdinti paminklų tipus. Visoje Lietuvoje dominuojantys paminklai - stulpiniai, t.y. stogastulpiai, koplytstulpiai ir kryžiai. Rečiau paplitę, t.y. populiarūs tik tam tikruose regionuose - dėžiniai (koplytėlės ant žemės, koplytėlės medžiuose) bei lentiniai (Mažosios Lietuvos teritorijos krikštai).
Aiškinantis archainės tradicijos išlikimo lygmenis tenka atsigręžti į pasaulinės kultūros analogijas. Daugelyje archainės tradicijos tautų medinis ar akmeninis stulpas buvo traktuojamas kaip universalijos - sakralinio centro (Axis Mundi) žymuo ir šį Visatos stulpo, ramsčio ar kitus vardus turinčios Ašies archetipas ne tik iki šiol žinomas vadinamųjų pirmykščių tautų pasaulėžiūroje (Indonezijos, Afrikos ir kt. gentys), bet buvo populiarus ir keltų, germanų, senovės indų, Šiaurės Amerikos indėnų ir kt. kultūrose. Stulpas, kolona, lazda, akmeninė stela ar kita dominuojanti vertikalė - tai „vartai“ į dievų pasaulį (orientacija aukštyn) ir tuo pačiu jungiančioji grandis su požemio, mirusiųjų pasauliu (orientacija žemyn). Todėl be esminės Pasaulio Centro (Ašies) reikšmės, vertikaliai orientuoti paminklai atlieka ir „ryšininkų“ tarp dviejų pasaulių vaidmenį. Šią sampratą atsispindi įvairių tautų tikėjimai, kad stulpas yra vieta mirusiojo sielai ar transcendentinei būtybei nusileisti [19]. Plačiau ši tema analizuojama kitame skyriuje, todėl šiuo aspektu verta priminti, kad memorialinis - ritualinis stulpas su stilizuota žmogaus galva buvo aptiktas ir Lietuvoje, t.y. turimas omeny R. Rimantienės radinys iš akmens amžiaus laikotarpio Šventojoje. Taigi stulpo dominantė memorialinio paminklo kompozicijoje bei tokių paminklų populiarumas visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įgalina teigti, kad archainės sakralinio centro funkcijos žymens bei pasaulių jungties turinio aktualijos galėjo įtakoti paminklų stulpinės formos pasirinkimą.
Mirusiojo sielos ar dievybės buveinės traktuotės liekanos atsispindi ir kryždirbystės objektų architektonikoje: Lietuvoje dar XIX a. pabaigoje tikėta pomirtinių sielos antrųjų „namų“ egzistavimu, todėl stogastulpį - stulpą su stogeliu (palyg. stogo - dangos - dangaus vaidmenį gyv. namų bei sakralinės architektūros semantikoje) galima traktuoti kaip pomirtinį skraidantį pavidalą turinčios vėlės - paukščio, plaštakės, bitės prieglobsčio vietą, jos laikinąjį „būstą“. Analogišką prasmę turi ir koplytstulpiai - koplytėlė ant stulpo (namelis ar senesnė forma - stulpas su niša viršuje). Koplytstulpio „namelyje“ patalpinami krikščioniškieji šventieji, kaip ir koplytėlėse ant žemės, be anksčiau minėtų reikšmių, paaiškina ir specialių „būstų“ atsiradimo veiksnius [20]. Į namelius (nišas) dedamų skulptūrų skaičius apsprendė ir architektonikos pobūdį - kuo daugiau dedama skulptūrų, tuo įvairesnė, sudėtingesnė paminklo konfigūracija, kurią apsprendė ir tam tikra orientacija: viena skulptūra ar skulptūrinė grupė - vienas namelis su vienu langeliu; keturi šventieji - keturi kiekvienam iš jų skirti nameliai (nišos) orientuotos į keturias pasaulio šalis; horizontalių, vertikalių nišų kompozicijos ir t.t.. Pastarųjų siužetinių grupių išdėstymo pasirinkimui įtakos galėjo turėti ir bažnyčiose matomų stacijų ciklai bei altorių komponavimo principai, nes tarsi siekiama „perpasakoti“ svarbiausius Dievo sūnaus kančios momentus. Galbūt dėl šios priežasties dauguma koplytėlių ant stulpo nepasižymi gausiu dekoru - pagrindinis dėmesys skiriamas „name“ apgyvendintam šventajam ar jų grupėms. Pagal „dauginimo“ principus komponuojami ir kelių aukštų stogastulpiai, tik stogastulpiuose dominuoja stulpo, dekoratyvių atramėlių ir stogelio siluetų ritmika.
 
P. Galaunės nuomone, koplytėlės ant žemės yra vėlesnė, t.y. krikščioniškosios architektūros įtakota paminklų forma [21]. Šią įžvalgą analizuojant dviem aspektais - turinio bei formos bruožais, išryškėja šie ypatumai: formos atžvilgiu ryški archainės pasaulėžiūros suformuota šventųjų „namo“ samprata ir kitas, ne mažiau svarbus faktorius - baltiškosios kultūros kultinių vietų „uždengimas“. Pastarasis bruožas akivaizdus aptartos sakralinės funkcijos atžvilgiu, ir ypač ryškus tais atvejais, kai ant buvusių ritualinių akmenų su žymenimis (pėduotųjų ir kt.) buvo dedamos ar statomos koplytėlės su krikščioniškais šventaisiais. Taip į archainį kultą įsiliejo ir palaipsniui jo senąjį turinį pakeitė naujas, bet savo esme neprieštaraujantis turinys: pagonybės laikais meldžiamasi ir aukojama Laimai, o ant šiai likimo deivei skirto akmens pastačius koplytėlę, ta pati apeiga atliekama prašant malonės bei užtarimo švč. Mergelės Marijos. Analogiškas procesas vyko ir šventų medžių kulto atveju - pasikeitus religijai ant daugiakamienių, kreivų ir kitų deivei Laimai skirtų liepų kabinamos koplytėlės su katalikiškais šventaisiais, tačiau vietinių apeigų prasmė nepakinta.
Koplytėlių ant žemės architektūriniame sprendime taip pat pastebimas dviejų tipų vyravimas: vienu atveju sekama gyvenamųjų pastatų architektūra bei naudojamas atitinkamas dekoras, kitu - atsiranda įvairių istorinių stilių bažnytinės architektūros detalių (barokinės, rokokinės kolonėlės, neogotikiniai bokšteliai fasaduose ir kt.). Pirmuoju atveju išlieka orientacija į gyvenamąjį „namą“, antruoju pastebima tam tikra bažnytinio pastato (ar altoriaus) prasmės bei formos interpretacija. Turint omeny išlikusią archetipiniam mąstymui būdingą sakralinio centro sampratą, tampa akivaizdu, kad bažnytinių formų analogijos siekimas nėra tik paviršutiniško kopijavimo padarinys, o sakralinio sinkretizmo pasireiškimo momentas, dar kartą patvirtinantis religijos ir archainės tradicijos pagimdytų šventųjų formų įvairovę.
 
Kalbant apie lotyniškų kryžių lokalinius bruožus, pirmiausia reikia prisiminti, kad P.Galaunė juos priskiria prie vėliausių stulpinių paminklų, - pasak šio autoriaus, lotyniško kryžiaus formos paminklai greičiausiai Lietuvoje paplito tik XVIII a. [22]. Nors neparemtas faktologine medžiaga (tai sunku padaryti dėl tokios medžiagos nebuvimo), šis teiginys gali būti dalinai motyvuotas remiantis istoriniu aspektu.
Lotyniškas kryžius, kaip krikščionių religijos simbolis, buvo įteisintas palyginti vėlai (VIII a. II Nikėjos Susirinkime), o kaip kulto atributas Europoje plačiau pradėtas naudoti tik viduramžiais [23]. Turint omeny esminę kryžiaus kaip Kristaus kančios ir atpirkimo bei Bažnyčios simbolio prasmę visai suprantama, kad ilgą laiką jis galėjo būti suvokiamas ir naudojamas tik kaip kulto objektas (altoriuose, religinėse procesijose ir kt.). Ir tik daug vėliau kaip stulpinių paminklų analogas galėjo būti pritaikytas palaidojimų ar kitų sakralines funkcijas išreiškiančių vietų žymėjimui. Šią įžvalgą iliustruoja kai kuriose Europos šalyse - Vengrijoje, Bulgarijoje, Rusijos šiaurėje ir kt. iki šiol sutinkami ne kryžiaus, o stulpo formos antkapiniai paminklai bei jau minėti lietuviški stogastulpiai ir koplytstulpiai, atliekantys tas pačias funkcijas kaip ir kryžiai, beje, kaimo žmonių vadinami net tuo pačiu vardu - „kryžiais“. Kita vertus, anksčiausiai kryžiaus formos memorialiniai paminklai paplinta būtent gilias archaines tradicijas išlaikiusiose šalyse, pvz.: iš VIII a. išlikę menhyrinės kultūros atstovų - keltų - akmeninės stelos (Škotijos paminklai), akmeniniai Airijos kryžiai bei nuo XI a. išsaugoti Armėnijos chačkarai aiškiai rodo senosios ir krikščioniškosios religijos vaizdinių susiliejimo proceso raidą, kurio rezultate atsirado originalūs keltiškieji kryžiai bei armėnų sakraliniai paminklai.
Mediniai lietuvių kryžiai taip pat turi daug specifinių lokalinių bruožų, pasireiškiančių savitu architektoninių formų koliažu: vietinės tradicijos įtakoje krikščioniškasis lotyniškas kryžius „apauga“ įvairiomis papildomomis dekoro detalėmis, ko pasekoje tampa gėlių žiedais ir lapais spinduliuojančiomis „saulėmis“, trišakiais medžiais ar senųjų stogastulpių, koplytstulpių bei kryžiaus deriniais.
Neturint ankstesnių nei XIX a. memorialinių paminklų pavyzdžių, sunku nustatyti tokio formų sinkretizmo ir puošybos etimologiją. Jos pradžią galima sieti su architektūros dekoro plėtote, kurią, anot J.Perkovskio, galėjo sąlygoti ekonominė valstiečių padėtis ir tobulesnių darbo įrankių paplitimas XVIII a. pabaigoje [24].
Dekoratyvumo, puošnumo siekimui įtakos galėjo turėti ir bažnyčių dekoras. Savaime suprantama, kad kaimų gyventojams imponavo Dievo namų puošybos turtingumas, barokinių, neogotikinių ir kt. formų įmantrumas, kaimo bažnytėlėms suteikiantis ne tik prabangos, bet ir sakralumo įspūdį. Kadangi lotyniški kryžiai priklauso religinei sferai, gausi jų puošyba galėjo būti traktuojama kaip savita šventumo išraiška. Kita vertus, antkapinių kryžių formų bei dekoro motyvų komponavimo įvairovė rodo ir kitos, t.y. su mitinio mąstymo liekanomis susijusio platesnio sakralinio turinio, nei sutinkama bažnytiniame mene, sampratą. Šie sinkretinį charakterį atskleidžiantys bruožai taip pat ryškūs paminklų architektonikos bei atitinkamo dekoro panaudojimo atžvilgiu: išsiskiria esminis paminklo kaip simbolio sampratos tęstinumo momentas, ypač tais atvejais, kai panaudojami stogastulpių, koplytstulpių ir lotyniško kryžiaus deriniai. Kartais šis sinkretizmas pasireiškia gan atvira forma, tačiau dažniausiai sutinkamas variantas - koplytėlės Nukryžiuotajam kryžmų centre išdidinimas, jos artimumas stogastulpių, koplytstulpių koplytėlių formai, Dzūkijoje panaudojamos 2 - 3 koplytėlės bei stulpo dominantei tolygių iečių kompozicija beveik uždengianti krikščionišką kryžių ir pan. Tokiu būdu sukuriami itin originalios formos paminklai. Kitų kryžių architektonikoje dominuoja lotyniško kryžiaus siluetas ar gausaus centrinio ornamento pagalba formuojamas saulės - gėlės ar gėlės siluetas.
Savitai motyvuotą turinio tradiciškumo aspektą išreiškia ir paminklų paskirties bei tam tikrų dekoro motyvų santykis. Šiuo atžvilgiu išsiskiria du pagrindiniai variantai: daugumoje šventoriuose, prie sodybų ir kai kuriuose pakelėse bei laukuose esančiuose kryžiuose daugiau bažnytinės dailės įtakų - pastebimas krikščioniškos atributikos vyravimas, kryžiaus išorinė ir vidinės erdvės dažnai “išvalomos” nuo augalinių motyvų arba jie neužima dominuojančio vaidmens. Tai rodo kryžiaus kaip savito altoriaus (archaine aukojimo, pamaldumo objekto prasme) traktuotę (plg. krikščioniškųjų šventųjų kompozicijas bei jų ritualinį vaidmenį prie sodybų, pakelėse stovinčiuose koplytstulpiuose). Antras variantas - kapinių, rečiau sodybų, pakelių kryžiai, kur daugelyje atvejų krikščioniškosios religijos simboliai ištirpsta augmenija spinduliuojančių saulių bei aureolių kompozicijose ar lotyniško kryžiaus siluetas “apauginamas” įvairios konfigūracijos spiralėmis, augalais. Tokio savito puošnumo populiarumą, t.y. augalinių motyvų dominavimą plastikoje, galėjo įtakoti išlikę archetipiniai nekrokulto vaizdiniai, krikščioniškos religijos rėmuose gan atvira forma gyvavę net iki XX a. vidurio, o kai kur ir ilgiau.
Šie pastebėjimai nepretenduoja į galutines išvadas, o traktuotini tik kaip vieno iš kryžių formų savitumo aspektų įžvalga.
Taigi pagal kryžiaus ir dekoro elementų komponavimo būdus antkapiniai kryžiai įgauna skirtingų siluetų variantus, tačiau šioje studijoje apsiribojama dviejų tipų analize.
 
Pirmas jų - kai lotyniškas kryžius atlieka karkaso vaidmenį, ant jo modeliuojami gausūs įvairių formų ornamentai, dažnai uždengiantys kryžiaus formą. Tokiuose paminkluose gausiausiai puošiama viršutinė - kryžmų susikirtimo vieta, kukliau - vidurinė stulpinė ir apatinė prie žemės ar geležiniuose - prie akmeninio postamento - esančios dalys. Medinių kryžių tarpkryžmės puošiamos augalines ar saulės, žvaigždučių užbaigas turinčiais įvairios konfigūracijos spinduliais, kurie dažnai modeliuojami rato principu, t.y. išcentrinio komponavimo pagalba suformuojamas savotiškas gėlės žiedas - “saulutė” (plg. augalo pavadinimo ir Saulės analogiją) ar augalais spindinti aureolė, turintys stiebą (stulpą) ir žemėje įkastąsias „šaknis“.
Riestinių formų pagalba geležinių kryžių kryžmos dažniausiai įgauna trilapio ar keturlapio žiedo siluetą, kartais - sudėtingo piešinio augalinę aureolę - gėlę (kai kurie Vidurio Lietuvos, Dzūkijos regiono kryžiai). Dauguma šių paminklų turi aiškiai modeliuotą stiebą, kartais su stilizuotais “lapais” ar “spygliais” bei dvigubais S motyvais akcentuotą apatinę dalį (augalo “indas”, “šaknys”?). Pažymėtina, kad riestinių formų dominavimas ir jų pagalba kuriamas ažūriškas augalinis siluetas pirmiausiai sąlygotas metalo plastikos specifikos, todėl panašios formos sutinkamos visoje Europoje įvairių laikotarpių metalo dirbiniuose (vartų, tvorų, architektūros dekore ir kt.) bei metalinių antkapinių kryžių kompozicijose. Tačiau atskiruose Lietuvos regionuose ir nuošalesniuose kaimuose esantys paminklai siluetų įvairove ir dekoro motyvų turtingumu akivaizdžiai skiriasi nuo miestiečių atliktų kanonizuotų, pasitaikančių ir kitose šalyse (Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kt.) kryžių formų. Tai rodo aptariamų paminklų artimumą tradicinei sampratai, t.y. atskirų dekoro motyvų ir jų komponavimo principų perimamumą iš ankstesnių medinių paminklų bei savitų, vietinę tradiciją išreiškiančių geležinių viršūnių plastikos.
 
Antrajam tipui priskirtini paminklai, kurių siluete dominuoja lotyniškas kryžius. Tokiuose paminkluose dekoras modeliuojamas dviem skirtingų medžiagų savybių padiktuotais būdais: mediniuose kryžiuose augaliniais ar spiraliniais motyvais puošiamos kryžmų išorinės pusės bei stulpinės dalies šonai, geležiniuose paminkluose vidinės tuščiavidurės kryžmos užpildomos įvairios konfigūracijos S formomis su augaliniais elementais ar be jų, vingiuojančių lapuotų ar žydinčių šakų motyvais ir pan.. Kartais pasitaiko ir šių dviejų būdų junginys - mediniai ir geležiniai kryžiai turi vidinį ir išorinį ornamentą, iš kurių vienas užima dominuojantį vaidmenį. Tokiu būdu sukuriamas savitas trišakio medžio ar žaliuojančio kryžiaus variantas, turintis atitikmenų ne tik krikščioniškoje dailėje, bet ir lietuvių tautosakoje.
Abiejų tipų kryžiuose kryžmų susikirtimo centre kabinamas Nukryžiuotasis dažnai turi iš ankstesnių paminklų - stogastulpių, koplytstulpių paveldėtą “pastogę” - didesnį ar mažesnį namelį (koplytėlę) ar stogelį. Tiesa, geležiniuose paminkluose Nukryžiuotojo liejiniai sutinkami rečiau, - kryžmų centre dažnai komponuojamas apskritimas su kryžiumi ar be jo, keturlapio ar trilapio augalo motyvas, kartais širdis ar iš bažnytinės dailės ir geležinių viršūnių perimti elementai - Kristaus ir švč. Marijos monogramos.
Apibūdinti medinių ir geležinių kryžių formos bruožai rodo esančias sąsajas ne tik su žaliuojančių medžių, augalų (žydinčių gėlių) kultu, bet ir su Gyvybės medžio vaizdiniu, turinčiu tiek formos, tiek prasminius atitikmenis su paminklo kaip sakralinės erdvės centro traktuote. Ankstesnių medinių paminklų - stogastulpių, koplytstulpių architektonika bei atskiri dekoro elementai ir jų vieta kompozicijoje kai kurių tyrinėtojų siejami su archainiais kultais, dalinai ir Gyvybės medžio modelio struktūra (trinariškumas, augalinio, gyvūninio ornamentų vieta ir jų semantika) [25], tačiau šiuo aspektu mediniai ir geležiniai kryžiai tirti tik fragmentiškai.[26]
*
Reikia pažymėti dar vieną turinio atžvilgiu reikšmingą archainės tradicijos momentą, - iki pat XIX a. pabaigos (kai kur iki XX a. vid.) prioritetas buvo teikiamas tik mediniams paminklams, kadangi, kaip nurodo B. Buračas, „buvo tikima, jog tikras ir šventas yra tik medinis (...), žmonės tikėjo, jog ant geležinių ir akmeninių kryžių neina jokia šventenybė, jų bučiuoti nė melstis ar kitokią pagarbą kaipo nešventiems daiktams atiduoti nereikia“ [27]. Iš šios citatos paaiškėja, kad viena iš šventųjų formų, tiksliau, jos medžiagiškoji esmė yra pati mediena, kuri nuo žmonijos jaunystės laikų buvo neatsiejama egzistencijos dalis, - tai ir ugnis (maistas, šiluma, šviesa), medinis būstas, apyvokos daiktai; svarbiausi žmogaus būties momentai - gyvybės pradėjimas, gimimas, kūdikio lopšys ar mirusiojo „namas“ - karstas, tampriai susiję būtent su šia archetipinį šventumą skleidžiančia medžiaga. Todėl neatsitiktinai medžio įvaizdžiu baltiškoje kaip ir daugelyje kitų archainių kultūrų išreiškiama ir pasaulio sandaros struktūra (Pasaulio medis) bei ciklišką gyvybės atsinaujinimą teigiantys Gyvybės medžiai. Medžio, kaip savaiminės sakralijos bei medinio paminklo, kaip šios sakralijos formos traktuotės ir lėmė jų priskyrimą „savai“, t.y. tradicijos sferai.
Medinio kryžiaus šventumo samprata atsiskleidžia ir kasdieniniuose papročiuose: kaimo žmonės niekada nepraeidavo nepasveikinę pakelėje, paupyje, sodyboje, o tuo labiau kapinėse stovinčio paminklo, - kepurės nukėlimas, maldos už mirusiojo sielą sukalbėjimas buvo savaime suprantama etinė norma. Kadangi visi paminklai - mediniai, geležiniai ir akmeniniai buvo šventinami kunigų, savaime turėjo būti šventi, todėl kaimo žmonių nuostata akivaizdžiai rodo teikiamą pirmenybę senajam, su šventų medžių kultu susijusiam archetipui.
Savo kilme daug vėlesni geležiniai kaltiniai ir lietiniai kryžiai bei akmeniniai paminklai, nesakralios medžiagos atžvilgiu tradicijos atmetami, t.y. jie nėra tikri [28], o tik pakaitalai. Šią įžvalgą patvirtina funkcijos ir formos tapatumai: geležiniai (kaltiniai ir lietiniai) paminklai buvo statomi tose pačiose sakralinėse erdvėse, t.y. palaidojimų vietose (kapinėse, šventoriuose), geležinis kryžius dažnai pakeisdavo stovėjusį sodyboje, pakelėje ar laukuose sunykusį medinį paminklą [29]. Formos stilistika rodo, kad XIX a. pabaigoje kaimo kalvių nukalti geležiniai kapų kryžiai pasižymi tradiciniams mediniams kryžiams ir geležinėms viršūnėms būdingų puošybos motyvų bei komponavimo principų panaudojimu. Periferijos kalvių dirbiniams būdinga ir platesnė nei mieste formų ir dekoro motyvų variacija, išlaikomi saviti regioninės tradicijos bruožai; tai rodo tradicinių formų tęstinumą kitoje medžiagoje.
Analogiškas procesas vyko ir akmeninių paminklų atžvilgiu - XIX a. pabaigoje jie daugiausia plito Žemaitijoje, todėl dėl vietinės tradicijos atsirado akmeninės koplytėlės ir koplytstulpiai, kurių forma artima medinių paminklų stilistikai, nors kai kurių akmeninių kryžių dekore - kryžmų užbaigų modeliavime - matoma išorinė, t.y. ir tuo pačiu metu atsiradusių įvežtinių lietinių kryžių įtaka.
Dar vienas esminis lokalinis formos bruožas - visų tipų memorialiniai paminklai apvainikuojami viršūne - geležiniu kryžiumi, dažnai turinčiu saulės siluetą ar ypač populiariais Žemaitijos regione įvairaus sudėtingumo kryžiais. Ilgiau nesustojant prie išsamių viršūninių kryžių formos bei semantikos analizės klausimų, būtina akcentuoti svarbiausią jų reikšmę - tai ne tik paminklo viršus (viršūnė), bet ir svarbi prasminė vientiso komplekso detalė - tai dinamiškojo dangaus simbolis kosmologinėje struktūroje, kuri dažnai išreiškiama Kosminio stulpo, Pasaulio ar Gyvybės medžio bei kt. vaizdiniais.

NUORODOS, NAUDOTA LITERATŪRA

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine