Horeljefinė (goreljefinė – P. G.) ir bareljefinė skulptūra

Paulius Galaunė. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 202 - 206 
(Originalo kalba netaisyta)

Horeljefinė skulptūra Bareljefinė skulptūra  Dievdirbiai

114 pieš. Dievas Tėvas	115 pieš. Dievo Apvaizdos akis	116 pieš. Šv. Ignacas

Horeljefinė (goreljefinė – P. G.) skulptūra

Daug mažiau už statuarę skulptūrą mūsų liaudyje tėra paplitusi vadinamoji goreljefinė skulptūra, tai yra toji, kurioje skulptūrinis siužetas yra labai iškilęs iš fono plokštumos, kartais tiek, kad vos surištas su ta plokštuma. Ji dažniausiai yra vartojama piaustytose lazdose. Išsiskiria ji iš mūsų liaudies skulptūros ir siužeto atžvilgiu. Siužetas čia dažniausiai labai realistinis ir beveik išimtinai taip traktuojamas. Jo kilmės beveik visuomet tenka ieškoti „Ezopo pasakose“. Prisistebėjęs tų pasakų iliustracijų ir mūsų sodžiaus skulptorius ima pjaustyti lazdose jo niekuomet nematytus žvėris: liūtus, dramblius,  kupranugarius, beždžiones ir t. t. Tiesa, pjausto jis visą šį žvėrių pasaulį kartais labai vykusiai, rodos, lyg būtų tėmijęs jų gyvenimą gamtoje. Bet tas kraštutinis realizmas ir yra ta bedugnė, kuri tą skulptūrą skiria nuo viso mūsų liaudies meno. Originalesnė, saviškesnė ji tada, kai į tųjų svetimųjų elementų tarpą įpinami savos gamtos motyvai: pupos, žirniai, obuoliai ir žmonių tipai. Pirmuoju atveju kartais gauname tokius skulptūrinius šedevrėlius, kuriuos drąsiai galėtume lyginti net su japonų „netzuke“. Antruoju gi - gaunamos labai gyvai traktuotos buities scenos, kurių nė vienoje kitų mūsų liaudies meno šakų nė kiek neaptinkame. Čia ir čigonas, parduodąs nuskursią kumelę, ir perėjūnas žydelis su savo kromeliu ant pečių, ir zuikių medžioklės scena. Žodžiu, tokios mūsų sodžiaus buities scenos, kur pastebima tam tikro humoro.

Bareljefinė skulptūra 

Bent kiek platėlesniu mastu mūsų liaudies skulptorių yra vartojama bareljefinė skulptūra. Ji, kaip ir goreljefinė, be abejo, yra vėlyvesnės kilmės už statuarę ir taikytina bažnytiniam menui, procesijos metu nešiojamieji altoriai, arba stogastulpiams bei koplytstulpiams pagražinti statulėlių vietoje. Ja greičiausiai vertėsi tie mūsų dievdirbiai, kurie skulptūros bus pasimokę pas mūsų miestuose gyvenusius  „skulptorius iš Dievo malonės“, kaip, pavyzdžiui, dievdirbys Danauskas, labai gražių bareljefinio pobūdžio kryžių autorius Svirskis, kuris didžiavosi, kad teko dirbti Kaune pas Andriolli¹⁹³. Turtingiausiame Čiurlionio galerijos mūsų liaudies skulptūros rinkiny bareljefinės skulptūros yra labai maža ir ta pati kalba už jų autorius - „mokytus skulptorius“. Tai jau yra, taip sakant. labai pretenzinga skulptūra, persunkta išieškota kompozicija, o ši bažnytinės barokinės skulptūros lytimis, šv. Ignas (116 pieš). Tik retkarčiais iš jos dvelkia mūsų liaudies skulptūros bendras betarpiškumas, kaip iš „Dievo Tėvo" (114 pieš.) bei „Dievo Apveizdos akis". (115 pieš.).
Tokie iš dalies yra ir minėto Svirskio kryžiai. Be nepaprastų gabumų ir stiprios individualybės juose daug yra iš baroko.
Ties šių dviejų rūšių skulptūra mes, gal, nebūtume nė sustoję, jei ne noras duoti kuo pilniausią mūsų liaudies meno vaizdą, o, antra vertus, kad ji nebūtų buvusi panašiai kaip statuarė skulptūra polichromuota. Šis pastarasis reiškinys ją kaip tai glaudžiau susėjo su mūsų liaudies skulptūros visuma.

Dievdirbiai 

Kas per vieni buvo tie mūsų liaudies skulptūros autoriai, tie, kaip juos paprastai liaudis vadina, dievdirbiai, kurie savais darbais perpildė prie kelių, laukuose stovinčius stogastulpius ir koplytstulpius, mažas koplytėles, davė mums tokį savitą „Rūpintojėlį", „Skausmingą Dievo Motiną" ir aibę kitų šventųjų, kurie į tuos savo mažus kūrinėlius įdėjo amžino grožio kibirkštis? Klausimas yra be galo įdomus, platus, mūsų kultūros istorijai turįs, gal, nė kiek ne  mažesnės, o greičiau didesnės reikšmės už mūsų knygnešius. Deja, kaip daugelyj kitų sričių, taip ir čia neturime beveik nė vieno tinkamai užrašyto lapo. Užrašyto su meile, atsidavimu. O gyvų dievdirbių šiandieną beturime labai maža. Ir tie jau šiandieną baigia savo skurdžias dienas visai kuo kitu versdamies. „Medis labai pabrango, neapsimoka dirbti: savo negauni atgal, kai pasiseka parduoti kokį „šventuką“..., nusiskundžia vienas senas dievdirbys. Niekam nė galvoj, kokios sielos struktūros būta tų žmonių. Ir pavydi jie savo mirusiems draugams, kad laiku „išsinešdino iš šio pasaulio". Išsinešdino ir daug ko su savim nunešė į kapų amžiną tylą, kur niekuomet ir niekam nieko nebeprabils.
Tat ir mūsų atsakymas į užduotą klausimą bus labai problematiškas, paremtas apibendrinimais, spėliojimais...

Mūsų dievdirbių charakteryj buvo vienas greičiausiai visiems jiems bendras bruožas, tas, kad jie buvo „ne iš šio pasaulio“. Niekas kitas, kaip tik jie tegalėjo sudaryti šv. Pranciškaus broliją. Jie kaip „Dievo
Apvaizdos“ paveiksle, kaip ir tuose Evangelijos žodžiuose „nesirūpino ką valgys, kuo vilkės", kalbėjosi su paukščiais ir žolėmis ir ėjo iš sodžiaus į sodžių, kaip Svirskis, kad ar už duonos kąsnį ar už skarmalą užmirštų viską ir gyventų vien dievino meno formomis, džiaugtųsi jo naujomis lytimis, kai baigtas kūrinys atsistodavo lauke prie kelio arba prie namo artojui palaimą nešti.

Visi jie yra svajotojai, o ne praktikai. Kai palinksta prie praktiškumo, tai ir čia jie išsivaizduoja, o ne pasijunta realioje formoje. Taip, Svirskis nori skrajoti ore ir ieško būdo „balonui"  pasidaryti. Pasidaręs net pakyla oran, tada užsidega balionas ir kluonas, nuo kurio stogo bandė pasikelti. Pasekmės - Svirskis teisiamas už kluono sudeginimą. Čia nepasisekė - ieško „perpetuum mobile“...¹⁹⁴). O to „perpetuum mobile" ieškojo ne vienas dievdirby. Bet jų vyriausias palinkimas - skaptuoti medyje šventuosius. Skaptuoti iki užmiršimo, iki kažkokios kūrybinės ekstazės, kurioj tikrai buvo Svirskis skaptuodamas ne vieną savo kryžių. Žmonės už tokį jų gyvenimą juos vadindavo „keistuoliais“,
bet mėgdavo juos. Ir kai senatvės, ligų ir neturto pripliektas Svirskis atsigula mirties patalan ir prašosi, kad jo lavoną išmestų ant kelio, jis vis dėlto geros širdies žmonių slaugomas iki paskutinės gyvenimo
minutės. Mirė jis sukūręs arti trijų šimtų kryžių¹⁹⁵⁾, kurie ir šiandien dar taip reikšmingai byloja apie savo autorių, neišpasakytai gražina Kėdainių apskrities sodžius ir laukų - kalnelių peizažą.
Pilnas originalumo yra ir kito žymaus dievdirbio - Deveikio gyvenimas.

Svirskis, kaipo skulptorius par excelance buvo tiktai vienas. Tokio plataus meninio masto, tokio kompozicija subtelingo, tokio jautraus masei dievdirbio neturėjo Lietuva nei iki jo nei turės po jo. Bet
Deveikių savo metu Lietuvoje buvo nemaža. Kaip gaila, kad mes labai maža težinome apie juos. Ir kaip gražu būtų, kol dar, gal, ne per vėlu, neduoti toms žinioms visiškai išnykti. Tuo pagerbtume ne tik juos, bet ir tą mūsų liaudį.

Išnašos:

^{193 K. Šimonis. Vincas Svirskis ir jo kryžiai. Gairės. 1922. m., 5. Nr., 309. - 311. pusl.
194 Ibid.
I95 Ibid.}

Iliustracijos iš Pauliaus Galaunės knygos „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 202-206