Skulptūra (II dalis). Grupinės skulptūrėlės

Paulius Galaunė. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Šv. Panelė Marija su Kūdikiu	Kristaus prisikėlimas
Šv. Ignacas	Šv. Pranciškus

Apskritai apie grupines statulėles. Gražios yra dar šv. Antano, šv. Vincento, Mykolo Archangelo, šv. Roko ir šv. Pranciškaus Stigmatizacijos grupines statulėlės. Vienos jų pasižymi savo savotiškais skulptūrinės grupės kompozicijos dėsniais, kitos - meninių formų traktavimu, dar kitos - savotišku velnio vaizdavimu,
pavyzdžiui, šv. Vincento statulėlėj, „Žemaičių velny". Siužetiniu ikonografiniu atžvilgiu mes jų negvildensime. Mes tą padarėme tik dažniausiai aptinkamoms statulėlėms. Paliesti gi gausybę kitų statulėlių mes negalime, nėra tas mūsų tiesioginis uždavinys ir, galop, mus tas nuvestų į sausą vienų ar kitų nesutapimų su krikščioniška ikonografija konstatavimą, dėl ko, kaip matėme, kunigai kartais atsisakydavo jas šventinti. Be to, šiuo ikonografiniu atžvilgiu išsamiai žada išnagrinėti jas p. J. Perkovskis, vienas uoliausias šių dienų žemaičių liaudies medinės skulptūros tyrinėtojas, ruošiamame „Tautos ir Žodžio“ žurnalui straipsnyje¹⁸⁷).

Šv. Mykolas Arkangelas	Šv. Rokas

Pauliaus Galaunės piešiniai

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201):