Savotiško švelnaus pobūdžio yra šv.
        Izidoriaus grupės. Tai ne Rūpintojėlis, žemaičiai jį kartais
        vadina dar reikšmingiau Aprūpintojėlis, tai ne Dievo Motinos
        begalinis skausmas ir ne patronas, kaip šv. Jurgis, o paprastas
        lietuvio žemdirbio gyvenimo vaizdas. Dviejų jaučių jungu aria
        angelas, lietuviško tipo š ventasis sėja, kartais šventasis aria, o
        angelas sėja, arba angelas aria, o šventasis maldingai ištiesęs
        rankas klūpo. Tokio siužeto būna šv. Izidoriaus vaizdavimas. Ir
        vardą šiam šventajam liaudis davė savotišką - šv. Zidorius
        Kaipo artimą savo gyvenimui, apvilko šventąjį lietuviška sermėga
        bei trinyčiais, ant galvos užmovė šiaudinę skrybėlę, ant peties
        užjuosė šiaudinę pintinę. . . Jokio atgarsio, kad šis šventasis
        būtų gyvenęs XII a. Ispanijoj, ir jos laukus būtų purenęs,
        nėra. Jis visur virto savas-lietuviškas. To šventojo gyvenimo vienas žinojimas pasako mums, kad jis
        tik šv. Izidorius, o ne paprastas Lietuvos artojas bei sėjėjas. Tai
        vėl viena mėgiamiausia statulėlė ir keista, kad kartais rišama su
        baisiais įvykiais.Dar žemaičiuose (netoli Varnių) gyvenąs p.
        Balsevičius pasakojo man kartą tragišką jų šeimos gyvenimo įvykį,
        surištą kaip tik su šv. Izidoriaus koplytėle. Pasakojančio dėdukas
        buvęs pastatydinęs savo laukuose koplytėlę su šv. Izidorium. Prie
        jo tėvelio ta koplytėlė jau supuvo ir, galop, sugriuvo. Tėvelis
        buvęs suvežęs į tą vietą, kur stovėjo sugriuvusi koplytėlė,
        medžiagą naujai koplytėlei statyti, bet vis negalėjo prisiruošti to
        padaryti. Vieną vasaros vakarą šeimyna negalėjusi ilgai sulaukti
        tėvelio, išėjusio parsivaryti bandą iš laukų. Kai nueita jo
        ieškoti, tai jis atrastas negyvas senos koplytėlės vietoje. Jį
        nudūrė jautis. Pasakotojas tuojau pastatydinęs naują koplytėlę ir
        iš Vilniaus  persigabenęs šv. Izidoriaus naują statulėlę.
        Šeimyna buvo įsitikinus, kad tai buvo bausmė už tėvų tradicijų
        negerbimą.
ventasis sėja, kartais šventasis aria, o
        angelas sėja, arba angelas aria, o šventasis maldingai ištiesęs
        rankas klūpo. Tokio siužeto būna šv. Izidoriaus vaizdavimas. Ir
        vardą šiam šventajam liaudis davė savotišką - šv. Zidorius
        Kaipo artimą savo gyvenimui, apvilko šventąjį lietuviška sermėga
        bei trinyčiais, ant galvos užmovė šiaudinę skrybėlę, ant peties
        užjuosė šiaudinę pintinę. . . Jokio atgarsio, kad šis šventasis
        būtų gyvenęs XII a. Ispanijoj, ir jos laukus būtų purenęs,
        nėra. Jis visur virto savas-lietuviškas. To šventojo gyvenimo vienas žinojimas pasako mums, kad jis
        tik šv. Izidorius, o ne paprastas Lietuvos artojas bei sėjėjas. Tai
        vėl viena mėgiamiausia statulėlė ir keista, kad kartais rišama su
        baisiais įvykiais.Dar žemaičiuose (netoli Varnių) gyvenąs p.
        Balsevičius pasakojo man kartą tragišką jų šeimos gyvenimo įvykį,
        surištą kaip tik su šv. Izidoriaus koplytėle. Pasakojančio dėdukas
        buvęs pastatydinęs savo laukuose koplytėlę su šv. Izidorium. Prie
        jo tėvelio ta koplytėlė jau supuvo ir, galop, sugriuvo. Tėvelis
        buvęs suvežęs į tą vietą, kur stovėjo sugriuvusi koplytėlė,
        medžiagą naujai koplytėlei statyti, bet vis negalėjo prisiruošti to
        padaryti. Vieną vasaros vakarą šeimyna negalėjusi ilgai sulaukti
        tėvelio, išėjusio parsivaryti bandą iš laukų. Kai nueita jo
        ieškoti, tai jis atrastas negyvas senos koplytėlės vietoje. Jį
        nudūrė jautis. Pasakotojas tuojau pastatydinęs naują koplytėlę ir
        iš Vilniaus  persigabenęs šv. Izidoriaus naują statulėlę.
        Šeimyna buvo įsitikinus, kad tai buvo bausmė už tėvų tradicijų
        negerbimą.
        Taip mūsų liaudis vaizduoja šv.
        Izidorių savo medinėse statulėlėse, taip jį riša su keistais savo
        gyvenimo įvykiais. Sulig krikščioniška ikonografija, tai buvo
        Ispanijos žemdirbys iš Madrido apylinkės ( 1130. m.), vaizduojamas
        ispanų sodiečių anų metų rūbais, greta jo ariantis angelas.
        Legenda apie jį sako, kad Izidorių kartą įskundė jo šeimininkui,
        jog jis, kaipo maldos brolis, palieka lauko darbą. Kartą 
        šeimininkas nuėjo į lauką persitikrint. Izidorius tikrai tuo metu
        buvo bažnyčioj, bet angelas arė už jį dviem baltais arkliais186).
        Pauliaus Galaunės piešinys
        
          - 
            Grįžimas
            į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras
            dalį. (Lietuvių liaudies menas. Jo meninių
            formų plėtojimosi  pagrindai. Kaunas, 1930. P. 155-201):