Liaudies menininkai

 

I P O L I T A S   U Ž K U R N Y S
 

 

I. Užkurnio sukurtas antkapinis paminklas seneliui Baltrui (163x85x90). 1973 m. Granitas. Paminklas stovi Širvintų rajono Pyplių kaimo kapinėseIpolitas Užkurnys - vienas talentingiausių ir labiausiai žinomų Aukštaitijos ir visos Lietuvos medžio drožėjų. Jis taip pat ir poetas, pasakorius. Daugiausiai žinomos jo kamerinės skulptūros folkloro siužetais. Garsios ir monumentaliosios skulptūros. I. Užkurnio darbai eksponuoti daugelyje liaudies meno parodų, kurios vyko Lietuvoje ir užsienio šalyse. Ten jis dažnai tapdavo laureatu ir prizininku. Jis - nusipelnęs Lietuvos kultūros, švietimo darbuotojas (1975 m.). 1972 m. Kretingoje vykusioje respublikinėje medžio meistrų dienoje I. Užkurnys pelnė geriausio Lietuvos medžio drožėjo vardą.
Išsamiai I. Užkurnio kūryba aptarta 1987 m. „Vagos“ leidyklos išspausdintoje Zitos Žemaitytės ir Marcelijaus Martinaičio parengtoje knygoje „Ipolitas Užkurnys“.
Gimė meistras 1926 m. lapkričio 5 d. Širvintų rajono Pyplių kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Jis buvo šeštas vaikas šeimoje. Dirbo nuo mažens. Su pertraukomis mokėsi Bagaslaviškio (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, vėliau, šeimai išvykus gyventi į Žemaitiją, šiek tiek mokėsi Laukžemėje ir Darbėnuose (Kretingos r.). Čia įsigijo pradinį išsilavinimą. Drožinėti pradėjo vaikystėje, piemenaudamas. 1941 m. su tėvais grįžo į Aukštaitiją. Suaugęs dirbo žemės ūkyje, statybose. Paskutiniaisiais karo metais (1944) buvo paimtas į Sovietų armiją, dalyvavo Klaipėdos mūšiuose, buvo sužeistas. Po to atstatinėjo karo sugriautą Vilnių. Po armijos sugrįžo į gimtąsias vietas, dirbo žemės ūkio darbus, susipažino su savo būsima žmona Vanda Amulyte. 1950 m. atvyko gyventi į Vilnių, vedė.
Vilniuje dirbo taksi parke, statybose (mūrininku, šaltkalviu, statybininku), vėliau (nuo 1963 m.) - Vilniaus metalo konstrukcijų gamykloje. Medžio drožyba domėjosi visą laiką, tačiau kol augo vaikai, kol spaudė materialiniai nepritekliai, ilgesniam laikui tam atsidėti negalėjo. Nuo 1965 m. laisvalaikiu ėmė intensyviai drožinėti ir dalyvauti liaudies meno kūrinių parodose. Anot Zitos Žemaitytės, šiuo laikotarpiu jose būdavo eksponuojamos „nedidelės (25-40 cm aukščio) piemenukų, kaimo mergaičių, artojų skulptūrėlės. Naujų proporcijų formos pulsavo paties meistro karštu temperamentu, tryško neapibrėžta jėga“ (čia ir toliau pateikiamos Z. Žemaitytės citatos iš knygoje „Ipolitas Užkurnys“ spausdinamo jos straipsnio „O ar žinai, kodėl aš myliu medį?“ (p. 5-8). 1965-1972 m. meistras dažniausiai kurdavo skulptūras, figūrų kompozicijas parodoms. Vėlesniais metais jo kūrybinė veikla išsiplėtė, dažniau buvo dirbama prie monumentaliųjų skulptūrų. Nuo 1957 m. I. Užkurnys pradėjo kurti antkapinius paminklus. Anot Z. Žemaitytės, „I. Užkurnio kūryba plėtojosi dviem linkmėm: jis dirba apvalias skulptūras, horeljefus, bareljefus interjerui, muziejams, o kartu yra vienas ryškiausių monumentalistų - sukūręs apie 70 paminklų. Vieni jų stovi su kitų meistrų darbais ansambliuose (Ablingoje, Birštone, Šiauliuose, Čiurlionio kelyje, Anykščiuose, Rokiškyje, Juodkrantėje, Ignalinos, Alytaus ir kt. rajonuose), daug ąžuolinių jo sukurtų memorialinių paminklų, kuriuose jis, kaip ir S. Karanauskas, puoselėja tradicinę stogastulpių formą, puošia Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų kapines“. (...) „I. Užkurnys yra vienas iš nedaugelio liaudies skulptorių, kuriančių individualizuotų bruožų portretus“. (...) „Kaip ir praeities liaudies meistrai, ypač tapytojai ir medžio raižytojai, jis nemėgsta palikti „tuščių vietų“. Jo darbuose formos veržiasi viena iš kitos, viskas virpa, barokiškai banguoja, darniu choru dainuoja apie gyvenimo neišsemiamą įvairovę ir jo paties turiningą, imlią įspūdžiams sielą“.
Tradicinės šventųjų skulptūrėlės jo kūryboje sudaro nedidelę dalį. Jos itin savitos, ryški valstietiška filosofija. Tarp šių darbų - šv. Kristoforas, šv. Jurgis, Pieta, Rūpintojėliai. Nemažai šventųjų skulptūrėlių įkomponuota į antkapinius paminklus.

2000 m. vasario 11 d. Lietuvos respublikos Prezidento įsaku Ipolitas Užkurnys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 

Literatūra:

1. Zita Žemaitytė, Marcelijus Martinaitis. Ipolitas Užkurnys. V.: „Vaga“, 1987

Alfredo Širmulio nuotraukoje I. Užkurnio sukurtas antkapinis paminklas seneliui Baltrui (163x85x90). 1973 m. Granitas. Paminklas stovi Širvintų rajono Pyplių kaimo kapinėse

 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine