- Kazys Šimonis (1887-1978) žinomas
kaip savitas dailininkas, kūręs romantiškus stilizuotus
paveikslus, knygų iliustracijas, vinjetes, užsklandas, teatro
dekoracijas, plakatus ir kt. Greta individualios kūrybos
dailininkas visą gyvenimą domėjosi liaudies menu. Atsidėjęs ir
pasišventęs jis rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, gilinosi
į valstiečių buitį, papročius, užrašinėjo tautosaką. Kaip
ir kiti mūsų kultūros saugotojai K. Šimonis daug prisidėjo prie
lietuvių liaudies meno paminklų išlikimo bei jų populiarinimo.
- Lietuvos dailės muziejaus liaudies
meno skyriuje turima dalis K. Šimonio liaudies meno piešinių. Jo
piešti paminklai atstovauja XIX a. ir XX a. pirmajai pusei.
Daugiausia tai memorialiniai mažosios architektūros pavyzdžiai:
stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, antkapiniai paminklai - krikštai.
Keletas Vinco Svirskio kryžių. Įdomūs kryžių geležinių
viršūnių piešiniai ir kt.
- XX a. pirmoje pusėje liaudies meno
paminklų grožis, konstruktyvinių formų turtingumas, dekoro
įvairumas atkreipė daugelio tyrinėtojų dėmesį. Lietuvių
liaudies kryžius, koplytėles tyrinėjo ir fiksavo A.
Jaroševičius, M. Brenšteinas, V. Šukevičius, F.
Kžyvda-Polkovskis, B. Ginet-Pilsudskis, J. Perkovskis, A. Varnas.
I. Končius ir kt,
- K. Šimonis po Pirmojo pasaulinio karo
(nuo 1919 m.) apsigyveno Kaune. Jis dėstė piešimą Kauno Aušros
gimnazijoje ir J. Damijonaičio organizuotuose mokytojų kursuose.
Lemtinga draugystė su dailininku archeologu ir muziejininku Tadu
Daugirdu, pažintis su kitais to meto dailininkais bei
muziejininkais P. Galaune, A. Varnu, A. Galdiku, P. Rimša lėmė
tolimesnį K. Šimonio domėjimąsi liaudies meno paminklais, jų
rinkimu, saugojimu bei populiarinimu. Vasarą, pradedant 1920 m.,
dalyvaudavo lietuvių meno kūrėjų draugijos ekspedicijose rinkti
liaudies meną, vienas pirmųjų įsijungė į šį darbą.
- Savo autobiografijoje rašo: Keletą
metų vasaromis rinkdamas liaudies meno trupinius ir šiek tiek
tyrinėdamas krašto praeities paminklus, vaikščiodavau keliais,
takais, laukų ežiomis, kalvomis, upių krantais, daubomis.
Lankydavau kaimus, vienkiemius ir atskiras lūšneles, stebėdavau
žmonių būdą, papročius ir apdaro savybes. Gerų žmonių
leidžiamas, rankiojau įvairius pagražintus daiktus, juos piešiau
arba fotografavau, grožėjaus raštuotais audiniais, mezginiais ir
jų spalvomis, gėrėjausi išpjaustymais, jų darniomis formomis, -
verpstėmis, kultuvėmis, rankšluostinėmis, dėžutėmis,
skryniomis ir kitais išdailintais dirbiniais. Taip pat domėjausi
pirkių prieangėlių, langų apdaila, svirneliais ir kitais
pastatais. Apžiūrėjau antkapinius paminklus, taipogi pakelių bei
laukų koplytstulpius [1]. <...>Kadangi nuo
mažens labai mėgau liaudies kūrybą, kuri įsismelkė į mano
sielą, tai kaip esu sakęs, rinkau, piešiau ir žavėjausi ja.
Dėl to ir savo paveikslus kurdamas neretai naudojau liaudies
kūrybos fragmentus ir detales [2].
- Žiūrėdami į K. Šimonio pieštus
stogastulpius, koplytstulpius, kryžius bei antkapinius paminklus (krikštus),
matome dailininko įsijautimą į piešiamo objekto struktūrą, jo
vidinę sąrangą, dekoro savybes. Ryškus ritmo ir silueto jutimas,
mokėjimas perteikti paminklo charakterį. Memorialinius paminklus
K. Šimonis piešė ne atskirai, bet kartu su juos supančia
aplinka, į kurią jie organiškai įaugę ir sudaro nedalomą
visumą. Taip pabrėžiamos tradicinės jų stovejimo vietos:
kapinės, sodybos, gatvės, laukai ir pan. Prie paminklų nupiešti
augantys dekoratyviniai krūmai, žydinčios gėlės, paspalvintas
dangaus skliautas sudaro tam tikrą lietuviškam peizažui būdingą
romantinę, lyrinę nuotaiką. Taip piešdamas memorialinius
mažosios architektūros paminklus K. Šimonis norėjo parodyti, kad
jie yra neatskiriami Lietuvos kraštovaizdžio elementai.
- Iš įvairių K. Šimonio pasisakymų
bei jo piešinių dvelkia didelė meilė ir pasišventimas kultūros
vertybių rinkimui, fiksavimui. Jis norėjo ateinančioms kartoms
palikti kuo daugiau savo tautos kultūros paminklų.
- XX a. pirmoje pusėje mažosios
architektūros memorialiniai paminklai su skulptūra bylojo apie
kultūringą ir gabią tautą, sugebėjusią meno kūriniuose
atskleisti žmogaus išgyvenimus, kančią. Antrojoje šio amžiaus
pusėje šie taurūs paminklai buvo naikinami. Kraštovaizdis
nebeteko meno kūrinių, o lietuvių tauta dalies savo istorijos
liudininkų.
- Lietuvos dailės muziejaus liaudies
meno skyriuje esantys K. Šimonio piešiniai yra vertingi liaudies
meno pavyzdžiai besidomintiems lietuvių liaudies kultūros
palikimu. Sykiu kelia pagarbą ir piešinių autoriui, menines
tautos vertybes įamžinusiam savo darbais.
-
- Išnašos:
- 1 K. Šimonis. Gyvenimo nuotrupos. V.,
1959, p. 191-2
- 2 Ten pat, p. 187.
