| 
         (Tinklapis
       tvarkomas) LIETUVIŲ
       LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRAIš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
 I dalis
 Pirmą
       kartą tekstas publikuotas Liaudies kultūros žurnale. 1995 m. Nr.
       1, p. 5-17
 
          Teksto autorė Akvilė Mikėnaitė.
          Nuotraukos iš leidinio
         
          
             Liaudies kūryba yra ne tik
              pradedamasis etapas istorinėje meno raidoje: ji yra kartu ir ta
              neišsenkančioji gyvoji versinė, iš kurios individualinė
              kūryba semia vis naujų ir naujų jėgų. V.
        
 Sezemanas.
              (Estetika. V, 1970. - P. 356)
        
              
            Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra, paprastai
          vadinama dievukais, smutkeliais, statulėlėmis, šventuolėliais,
          yra viena iš vaizdinės dailės šakų, kuri lietuvi ų liaudies mene
          užima reikšmingą vietą. Liaudies skulptūra Lietuvoje buvo
          plačiai paplitusi XIX-XX a. pradžioje ir iki mūsų laikų
          daugiausia išlikusi Žemaitijoje. Seniausi skulptūrų pavyzdžiai
          yra žinomi iš XVIII a. pab. -XIX a. pradžios.Iš visų vaizdinės dailės šakų tradicinė
          liaudies skulptūra išsiskiria gausumu, plastinių formų turtingumu,
          jų įvairove, vidiniu išraiškingumu, dvasingumu. Liaudies
          skulptūra, susiformavusi Lietuvos kaime, paplito po miškus, laukus,
          pakeles, kapines, sodybas kaip religinis, bet ne kaip bažnytinis
          menas. Į bažnyčias ji buvo neįsileidžiama.Lietuvos dailės muziejaus meno skyriuje liaudies
          skulptūra pradėta kaupti ir komplektuoti nuo 1944 m. pabaigos. (Po
          Antrojo pasaulinio karo Vilniaus dailės muziejaus  dabartinio
          Lietuvos dailės muziejaus  patalpose 1944 m. pabaigoje buvo rasti
          pavieniai be jokių ženklų arba šifru BM ir numeriais pažymėti
          eksponatai. Šifrai BM greičiausiai buvusio Kauno bažnytinio meno
          muziejaus inventorių knygų bei sąrašų, nes keletas jų buvo
          reprodukuota 1935 m. ir 1939 m. Bažnytinio meno muziejaus
          leidiniuose. Tačiau po karo šių knygų bei kitų dokumentų
          neradus, kol kas lieka nežinomos skulptūros radimo vietovės bei
          kiti duomenys. Keletas skulptūrų buvo perimta iš Vilniaus
          valstybinio dailės instituto (dabartinės Dailės akademijos),
          Lietuvos dailininkų sąjungos. Be to, skulptūrų įsigyta iš.
          pavienių asmenų per buvusią LTSR kultūros ministeriją, meno
          vertybių pirkimo ekspertų komisiją. Be to, liaudies skulptūrų
          rinkinių įsigyta iš pavienių asmenų: R. Jakimavičiaus, J.
          Vaičio, J. Mikėno, J. Petrulio, A. Griciaus, VI. Miškinio ir kt.
          Tačiau daugiausia skulptūrų surinkta muziejaus organizuotose
          ekspedicijose.) Muziejuje saugomos tradicinės lietuvių liaudies
          skulptūros rinkinys atstovauja XIX a. ir XX a. pirmajai pusei.
          Didesnė skulptūrų dalis įgyta Žemaitijoje, mažiausiai
          dievdirbių darbų turime iš Suvalkijos ir Dzūkijos. Muziejaus
          rinkiniuose yra daugiau kaip tūkstantis tradicinių skulptūrų. Jų
          būklė įvairi. Greta gerai išsilaikiusių skulptūrėlių dalis
          nebeturi atributų, apiblukus jų polichromija, sueižėjęs
          paviršius. Medis negalėjo atsispirti prieš laiko slinktį. Iš
          natūroje buvusių grupinių kompozicijų į muziejaus rinkinius
          pateko pavienių skulptūrų. Ne visų skulptūrų radimo vietovės ir
          kiti duomenys žinomi. 
        
        NUORODOS:1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. - 1908. -
          Nr. 862.2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai
          Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) // Senieji tikėjimai
          naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V, 1971. - P. 17.3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - Kaunas,
          1930.4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. -
          Moskva, 1974.5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros
          ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. - 1983. - Nr. 5.6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių
          tikėjimuose. - V, 1979.7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės
          santykiai Lietuvoje. - V, 1976.8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą //
          Kūryba. - V., 1974. - II.9. Lietuvių kryžiai. - V., 1912 / Iš lotynų kalbos vertė J.
          Maceika.
10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra //
          Mokslas ir gyvenimas. - 1991. - Nr. 4.11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V.,
          1848. - Dalis II.12. Jucevičius L. Raštai. - V, 1959.13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki //
          Materialy do sztuki ludowej na Litwie. - Kroków, 1906.14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų
          kryžius. // Židinys. - 1935. - IV. 8-9.15. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. - Mintauja,
          1937. - III t.16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir
          koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji
          Romuva. - Kaunas, 1939. - Nr. 16(438).18. Lietuvos istorija. -V, 1957. - T. 1.19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. - V, 1966.20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros
          problemos. - K., 1932.21. Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas.
          // Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. - 1939. - Nr. 194-196.22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai.
          Rūpintojėlis. - V, 1973.23. Mūsų tautosaka. IX k. - Kaunas, 1935.24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. - Kaunas.,
          1940.25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. - 1994.
          - Nr. - 1. |