Liaudies menininkai

 
 
JUOZAPAS PAULAUSKAS
 
Juozapas Paulauskas – liaudies menininkas, medžio drožėjas, raižytojas, dievdirbys ir knygnešys. 
Gimė 1860 m. Darbėnų apyl. (Kretingos r.), mirė 1845 m. vasario 13 d., palaidotas Grūšlaukio kapinėse. Skulptūros paslapčių mokėsi pas Darbėnų dievdirbį Klausių, mokydamasis iš profesionaliosios dailės. 
Vedęs apsigyveno Grūšlaukio kaime. Darė lauko kryžius, koplytstulpius, koplytėles bei koplyčias. Kūryba – individuali ir liaudiška, išraiškos priemonės nesikartoja. Gerai jautė kompoziciją ir ritmą. Sukūrė apie 2000 skulptūrų. Tik po karo pradėtas vertinti kaip skulptorius. Tuo laiku pradėtos rengti ir jo kūrybos parodos. Nemažai dailininko kūrinių saugoma Kretingos kraštotyros, Lietuvos nacionaliniame dailės ir Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuose.
Istorikė ir tradicinės lietuvių liaudies skulptūros tyrinėtoja Skaidrė Urbonienė straipsnyje „Senoji liaudies skulptūra Žemaitijoje“ („Žemaičių žemė“. 1998 m. Nr. 4, p. 32-36) rašo: „Kretingos apylinkių dievdirbys Juozapas Paulauskas į prekymečius ruošdavosi tarsi į nepaprastą kelionę. Pardavimui skirtas skulptūras jis sudėdavo į dėžes ir veždavo jas į Kretingą, Skuodą, Plungę, Žemaičių Kalvariją, Alsėdžius. Savo prekystalį dažniausiai įrengdavo prie pat šventoriaus. Prekystalio viduryje išstatydavo pagrindinius siužetus: Rūpintojėlį, Madoną, šv. Joną, šv. Jurgį. Populiariausių siužetų turėdavo po kelis egzempliorius. Be šventųjų skulptūrų, J. Paulauskas visada turėdavo ir medinių drožtų žaisliukų. Jo prekystalį visada apstodavo smalsuolių būrys. Statulėlių kainos būdavo įvairios. Paulauskas dažnai nuleisdavo kainą, nes jam svarbiausia būdavo kuo greičiau išparduoti. Į muges ir atlaidus suvažiuodavo daug dievdirbių iš viso krašto, bet netrūkdavo ir pirkėjų. Prieš parduodami dievukus, meistrai nešdavo juos į bažnyčią pašventinti ir parodyti kunigui, ar tinkamai padaryti. Sustatydavo eilėmis, kaip kokioje parodoje. Taip kartais pilną zakristiją prinešdavo įvairių šventųjų. Kunigas visus dievukus apžiūrėdavo. Vienus išgirdavo ir pašventindavo, o kitus, išpeikęs: „Tas pagonišks, tų neškies bulbom apvirint”, atmesdavo šalin“.
Kurdavo įvairios tematikos šventųjų skulptūrėles, tačiau dažniausiai – šv. Jurgio, Rūpintojėlio, šv. Joną Nepomuko, šv. Florijono, Švč. Mergelės Marijos ir kt. Jų dydis įvairus: nuo 25-35 cm iki 70-80 cm aukščio. Juozapo Paulausko skulptūros viena kitos nekartoja. Kiekvienoje iš jų galima rasti naujų išraiškos priemonių.
Šio meistro darbų ekspedicijų metu išaiškinta Auksodžio, Genčų, Jakštaičių, Klausgalvių, Medsėdžių, Kniežų, Notėnų kaimuose. Dalis jo kūrybinio palikimo saugoma Kretingos muziejuje. 
 
Literatūra:
1. Petrulis J., Žemaitytė Z. Tūkstančio skulptūrų meistras // Kultūros barai. 1966 m. Nr. 12. P. 24
2. Zita Žemaitytė. „Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai“. Dailėtyra. V.: „Vaga“, 1981. P. 252-253. 
3. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993. P. 467.
4. Urbonienė S. Senoji liaudies skulptūra Žemaitijoje / Žemaičių žemė. 1998 m. Nr. 4. P. 32-36

 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine