- Pasvalio krašte meistrų, XX amžiaus pirmojoje pusėje
drožinėjusių
dievukų skulptūrėles ir dariusių kryžius, buvo nedaug;
žmonės paminėjo
vos tris pavardes, iškart pasakydami, jog tarp jų visų tiktai
vienas Antanas
Gegeckas buvo visų meistrų meistras. Iš tikrųjų taip.
Nelygintinas talento mastas, darbų meninis lygis, tačiau Pasvaliui
šis kūrėjas yra tas pat, kaip Kazimieras Katinas Ukmergei,
Antanas Deveikis Utenai ar Antanas Soraka
Lazdijams - vienintelis toks savo krašto liaudies menininkas.
- Jis darė viską, ko tik reikia kaimo žmogui, pradedant
gyvenamuoju namu ir baigiant paminklu ant jo kapo, tarp kurių dar
buvo spintos, stalai, suolai bei visokie kitokie baldai, važiai ir
šlajukės. Pastariesiems gebėjo pritaisyti pavažas ir visas
reikiamas metalines detales. Sunku šiandien benustatyti, kiek
ir kokių šių buitinės paskirties S. Gegecko dirbinių išliko
sparčiai savo pavidalą keičiančiose Pasvalio apylinkių
sodybose. Teko matyti
ir identifikuoti kaip šio meistro darbus tik keletą
gyvenamųjų namų su gana sudėtinga kiaurapjūve ornamentine
drožyba išpuoštais prieangiais, pastogių karnizais bei
apylangiais.
- Tad bus kalbama apie meistrą - amatininką, arba pasimokiusįjį
liaudies kūrėją; tokią atskirą dievdirbių kategoriją savo
metu išskyrė Paulius Galaunė [1], apibūdinęs jų darbų
pagrindines ypatybes: stilistinį netolygumą, imitacinį
charakterį ir iš to dažniausiai atsirandančią ekspresijos
stoką. Toliau matysime, kaip amato mokėjimas bei įgūdžiai
atsispindėjo S. Gegecko darbuose, kaip tai lėmė tam tikrą,
gerokai išskirtinį, tų darbų pavidalą, dėl kurio jie yra verti
dėmesio. Kaip, beje, ir patsai meistras, kuris savo
biografija bei gyvenimo būdu taip pat šiek tiek skiriasi nuo
tradicinio dievdirbio, labiau primindamas jei ir ne miestietį
amatininką, tai bent jau kiek naujesnio tipo valstietį, gebantį
prie gaunamos iš žemės ūkio naudos Stanislovas Gegeckas gimė
1873 metais Pasvalio apskrities Joniškėlio valsčiaus Pamažupių
kaime [2]. Polinkis meistrauti pasireiškė dar vaikystėje. Kadangi
šeima nebuvo pasiturinti, atrodo, ir gana gausi, imta ieškoti
kitų pragyvenimo būdų. Stanislovas pramoko dirbti baldus ir
vertėsi šiuo amatu, kol, būdamas jau suaugęs vyras, nesumanė
vykti į Varšuvą, paskui su
seserimi - į Sankt Peterburgą, kur keturiolika metų dirbo liejiku
meniškų vario dirbinių gamykloje [3]. Prasidėjus 1917 metų
įvykiams, o su jais ir badui, dviese su draugu buvo nuvykęs net į
Sibirą, Po metų jam pavyko sugrįžti į Lietuvą. Čia netrukus
vedė, apsigyveno uošvijoje, ir pradėjo dirbti penkiolikos ha
žemės ūkelyje. 1920 metais susilaukė vienturčio sūnaus Petro.
Gyveno namelyje, kurį uošviai buvo paveldėję dar iš savo
tėvų, ir kuris, pasak Petro Gegecko, dabar jau antrą sykį
apkaltas iš lauko, jo sienos eglinių rąstų, pamatai ąžuoliniai
o visas namas ant akmenų laikosi. Stanislovas namą gerokai
pertvarkė, išpuošė drožiniais [4], viduje įsirengė vietą savo
staliaus darbams, o kieme - stoginę, kur sukraudavo džiūti, kad
nesuskilinėtų, jam reikiamais gabalais supjaustytą medieną.
Įrankius pirkosi, bet, kai kuriuos pasidarydavo pats, nes, kaip
galima suprasti, išmanė ir metalo darbus. Pats pasidarydavo ir
jam reikiamus dažus.
- Rašto buvo mokęsis tik pradinėje mokykloje, tačiau gerai
kalbėjo rusiškai ir lenkiškai. Po S. Gegecko mirties buvo likę
daug knygų šiomis kalbomis, bet jas, pasak sūnaus, išsivežė
ekskursijos visokios. Mėgo kitiems perpasakoti įvairias
istorijas, kurias buvo skaitęs knygose, daugiausia Šventajame
Rašte. Apskritai mėgęs pašnekėti: Ateis kas, tai jis jau
nedirbs. Padeda darbą ir šneka. Sugyveno su kaimynais.
Negėrėjas. Buvo tikintis, ir visa šeima tikintys.
- S. Gegeckas buvo tvarkingas žmogus, išore panašesnis į
miestietį. Tikslingai, tvarkingai skirstė savo darbus. Žiemą,
kai šalta, dirbdavo namuose ir tik baldus bei mažesnes
Nukryžiuotųjų, kitų šventųjų personažų figūras. Kryžius
darydavo tik vasarą, lauke, nes jie buvo didžiuliai,
šešių septynių metrų, ąžuoliniai ir sunkūs. Medžius jiems
pristatydavo patys užsakovai. Vieną kryžių meistras dirbdavo
pusantro-du mėnesius. Už darbą imdavo tris, už sudėtingesnį -
keturis šimtus litų; anuomet ūkininkui tai buvo
didelis pinigas. Veikiausiai todėl meistras galėjo žemės ūkio
darbams, kurie jam nebuvo prie širdies, samdytis kitus
žmones. Įdomu, kad baldus, kryžius S. Gegeckas meistraudavo tik
pats vienas, neimdamas pagalbininkų.
Nedaug šioje srityje jam talkindavo sūnus, kuris, nors išmanė
medžio darbus [5], tačiau daugiausiai rūpinosi ūkio tvarkymu.
- Meistras aktyviai domėjosi viskuo, kas dėjosi krašto gyvenime,
skaitė periodinę spaudą, buvo didelis Lietuvos patriotas.
Išgyvenęs septynioliktųjų metų įvykius pačiame jų centre -
Sankt Peterburge, niekaip nesidavė sužavimas svieto lyginimo
idėjų bei siekių [6]. Mirė 1940-aisiais, tad nebepatyrė viso jų
įgyvendinimo Lietuvoje siaubo.
- Visa, ką pavyko iš žmonių išsiteirauti apie meistrą, atrodo,
leidžia daryti išvadą, kad jis neprimena tradicinio (gal kiek ir
mitinio?) dievdirbio, panašaus į Vaižganto Mykoliuką. S.
Gegeckas buvo gana pragmatiškas žmogus, kuriam gabumai teikė
neblogą galimybę išmokti amatą, jo padedamam užsitikrinti
geresnį, gražesnį gyvenimą, žmonių pagarbą ir, be viso to,
susikurti sąlygas daryti tai, kas jam neabejotinai kėlė didelį
pasitenkinimą.
- Nuo daugumos savo gyvenamojo meto dievdirbių Pamažupių meistras
skyrėsi kai kuriais savo, pasakytume, idėjiniais siekiais, kuriuos
stengėsi įkūnyti kūrinių, pirmučiausiai memorialinių
paminklų, vaizdinijoje. Šiuo požiūriu jis bene labiausiai ir
skiriasi nuo kūrybinių bendraamžių. Visus juos tarpusavyje sieja
XX amžiaus antrajame ketvirtyje itin padidėjęs noras kurti
kuo puošnesnius, kuo sudėtingesnius statinius [7]. Tačiau S.
Gegeckas labai mažai tenaudojo Lietuvos kryždirbių visuotinai
pamėgtus augalinius motyvus. Jo kūrinių papildiniai gerokai
netradiciniai, be to, dažniausiai nusižiūrėti iš įvairių,
dažniausiai literatūrinių, šaltinių.
- Mūsų dienas pasiekė mažiau kaip dešimt Pamažupų meistro
memorialinių paminklų (keli jų 1973 metais įtraukti į kultūros
vertybių sąrašą [8].)Tai keleriopai mažiau, nei jis, sūnaus bei
kitų vietinių gyventojų liudijimu, buvo sukūręs. Atrodo, kad
daugiau buvo padaręs kryžių, kurie statyti pakelėse, ant
mirusiųjų kapų, sodybose bei gyvenvietėse. Koplytstulpiai -
dažniau sodybose. Yra žinoma ir viena antkapinė koplytėlė.
- S. Gegeckas buvo susikūręs tam tikrą tiek kryžiaus, tiek ir
koplytstulpio etaloną, pagal kurį modeliavo visus kitus savo
statinius, daugiau ar mažiau varijuodamas matmenis, proporcijas,
antraeiles detales. Paminėtoji antkapinė koplytėlė yra visiškai
tokia pat, kaip ir bet kurio jo koplytstulpio viršus. Visų bendras
bruožas aiški, darni bendroji struktūra, iš visų nuo-
tolių išraiškingas ir atpažįstamas siluetas. Meistras
neabejotinai žinojo optinės iliuzijos kūrimo taisykles, tai
įrodo gebėjimas sustiprinti statinio vertikalaus kilimo viršun ir
didesnio, nei iš tikrųjų, jo aukščio įspūdį. S. Gegecko
kryžiai atrodo esą aukštesni todėl, kad jų stiebai į viršų
nuosekliai lieknėja, kryžmos sukonstruotos aukštai, o šakos
patrumpintos, lyg visa būtų matoma iš toliau, nei realiai yra.
Kiek žemesni už kryžius koplytstulpiai taip pat lyg ir
aukštesni, nes ant masyvaus stiebo užkeltos koplytėlės
įstiklintos, todėl atrodo lengvesnės, be to, jos užbaigtos į
dangų smingančiomis smailėmis ir visai mažyčiais kryžiukais.
- Kad autorius buvo stalius, kad jis nuolatos gamino dirbinius,
kurie turi būti malonūs liesti ir dailūs pažiūrėti, rodo jo
sukurtų mažosios architektūros darbų detalių bei paviršių
apdorojimas. Visi net smulkiausi komponentai padaryti ir vienas su
kitu sujungti nepaprastai atidžiai, o paviršiai rūpestingai
nulyginti ir nuglotninti (tikriausiai naudotas ir švitrinis
popierius). Tas pat padaryta ir su ornamentais; jų tik kai kurie
fonai švelniai faktūruoti.
S. Gegecko statiniuose nėra įrankio paliktų pėdsakų, kurie
neretai teikia tokią išraiškos jėgą kirviu ir kaltu
iškapotiems nemokytųjų kryždirbių darbams, dėl kurios
jais taip žavėjosi ir juos mėgdžiojo septintojo dešimtmečio
jauni skulptoriai profesionalai. Tačiau, stokodami šios savybės,
pamažupiečio meistro kryžiai bei koplytstulpiai nepraranda nei
monumentalumo, nei poveikio aplinkai, o detalių atlikimo precizija
nepanaikina jų žavesio. Kitas dalykas, kai kalbama apie figūrinę
plastiką.
- Skulptūrėlėms S. Gegecko paminkluose dažniausiai būna
paskirtos dvi vietos. Koplytstulpio viršutinėje daug didesnėje
koplytėlėje paprastai stovi ir didesnė viso ūgio kurio nors
šventojo figūra. Stiebo priekyje išduobtoje nišelėje - antroji,
daug mažesnė apvali arba bareljefinė. Neretai ir kryžiaus stiebo
pažemėje būna išduobta arba kitaip suformuota panaši
nišelė-koplytėlė. Kryžiaus viršuje, kryžmoje -
kanoninis Nukryžiuotasis, kurį S.Gegeckas visada
išdrožinėdavo pats, nemėgo pirktinių liedintų mūkelių.
- Labiausiai vis dėlto įsidėmėtina reljefinė drožyba, kuria
išmargintos kone visos šio meistro sukurtų koplytstulpių bei
kryžių plokštumos. Čia pavaizduoti ne vien šiaip jau nereti
tokios paskirties statiniuose mišių kielikai su Ostijomis,
Kristaus kankinimo įrankiai, Kristaus bei Marijos monogramos ir
abreviatūros. Iš paminklo į paminklą keliauja įrašai ir
simbolinės kompozicijos, kurių stilius aiškiai nurodo jų
ikonografijos literatūrinį pirmavaizdį, o visuma -
S.Gegecko (galbūt drauge su kunigu ar ir užsakovu) norimą
išreikšti tarsi kokią to statinio idėją ar programą.
Įrašai būna
dedikaciniai (pvz. 1933 / ŠVENTŲJŲ / METŲ / ATMINIMUI [9]),
išpjaustinėti kontrreljefu, bet dažniausiai tai įvairios
lotyniškos frazės, tokios kaip PATER NOSTER, AVE MARIA
arba ypatingai meistro pamėgtos IN HOC / SIGNO / (VINCES bei
AEFA / BETO / OMEGA, komponuojama šalia atitinkamų
graikiškų raidžių. S. Gegeckas tikriausiai žinojo, kokią visa
tai turi prasmę, tačiau galima įtarti (kad ir dėl klaidingai
rašomo žodžio BETO vietoje BETA), kad jam labiau imponavo frazių
paslaptingumas, skambesys ir šrifto įmantrumas. Iš pastarojo
galima numanyti, jog pavyzdžiu turėjo būti XIX a. pabaigos ir XX
a. pradžios maldynų bei hagiografinių knygelių iliustracijos.
- Neabejotinai iš jų paimtos ir kompozicijos, simbolizuojančios
Bažnyčią, jos Ganytojus (pvz. kielikas, brevijorius ir stula arba
popiežiaus insignijos) [10]. Įdomu, kad kūriniuose pasitaiko
simbolinių įvaizdžių, kuriuos aiškiai inspiravo meistro
gyvenamojo meto šviečiamojo bei didaktinio pobūdžio spaudinių
iliustracijos. Tarp kitų jo pamėgtų motyvų įsiterpia
stačiakampiai pano su spinduliuojančia knyga ir kryžiumi, arba
tekančia iš už horizonto saule, lietuvaite ir pan. Bent
keliuose kryžiuose ant stiebų ties
maždaug jų aukščio viduriu išdrožti ir Gediminaičių stulpai,
sukomponuoti taip sumaniai, kad jų net nepastebėjo ir nenudaužė
sovietiniai aktyvistai [11].
- Visų šių jam imponavusių įvaizdžių
padedamas S. Gegeckas ir teigia bei reikšmina tai, kas buvo anuomet
neabejotinai buvo svarbu, suprantama ir neabejotinai brangu jam
pačiam ir kitiems.
- Tačiau šie mūsų šiandieniniu požiūriu atrodantys pernelyg
deklaratyvūs įvaizdžiai ir tekstai neerzina akies savo plastine
forma. Jie smulkūs, plokščiai stilizuoti, lokaliai nuspalvinti,
tad organiškai susiję su fono plokštumomis. Be to, yra taip įrašyti
į paskirtus kryžiaus stiebo ar šakų plotelius, taip prie jų
priderinti, kad ne tik niekur neardo, nežeidžia statinio
architektonikos, bet ją dar ir pabrėžia, paryškina. Kita vertus,
kaip tik jų dėka statinio paviršiai tampa virpantys, gyvi ir -
nepaneigsime - savaip informatyvūs, ženklų kalba pasakojantys
apie andainykščio žmogaus išpažintas ir tikėtas tiesas.
- Pamėgti knyginiai motyvai aptinkami ir S. Gegecko
koplytstulpiuose, bet čia jų mažiau, jie dėstomi aplinkui
stiebus. Koplytėlėse persveria stilizuotos, supaprastintos
architektūrinės formos bei architektūrinės puošybos elementai.
Vienos formos atlieka konstrukcijų vaidmenį (koplytėlių
kolonėlės, grindų platformėlės), kitos tiktai pavaizduotos ir
tėra plokštumas įvairinantis dekoras (voliutos - riestės,
lystelės, piliastrėliai). Regionui būdingų neogotikinių
bažnyčių architektūros atspindžiu laikytini S. Gegecko
koplytstulpių kryžminiai stogeliai ir iš jų centro kylančios
smailės.
- Į savo koplytstulpių viršutinių koplytėlių vidų meistras
dažniausiai įkeldavo Švč. Jėzaus Širdies arba nešančio
kryžių Jėzaus stovylą. Į stiebų nišeles Pietos, šv.
Kazimiero apvalios formos viso ūgio figūrėles, Aušros Vartų
Dievo Motinos bareljefus. Jie taip pat, galima sakyti, etaloniniai,
visur panašūs, kaip ir patys S. Gegecko statiniai. Bareljefiniai
atvaizdai išdrožinėti taip pat pasižiūrėjus į knygų
paveiksliukus ir stengiantis juos atkartoti skulptūros
priemonėmis; tai, kaip žinia, sunkokai pavyksta ir profesionalui
dailininkui, nekalbant apie mėgėją. Taip pat ir tarp S. Gegecko
figūrinės
plastikos darbų bene mažiausiai išraiškingi bareljefiniai
šventųjų personažų atvaizdai Pietos ir keturi Evangelistai.
Pastarieji įkomponuoti bene pačiame puošniausiame,
sudėtingiausiame S. Gegecko kryžiuje, skirtame Joniškėlio
bažnyčios šventoriui; meistras, pasak sūnaus, jį darė
ypatingai atsidėjęs, vis pasižiūrėdamas į knygų
iliustracijas. Bareljefai, žinoma, papildo ir paįvairina paminklo
kompoziciją, bet dėl ekspresijos ir emocinio paveikumo stokos
didesnės savarankiškos vertės neturi.
- Apvaliosios formos figūras S. Gegeckas taip pat drožinėjo
imituodamas, bet šiuokart - gipsines tiražuojamąsias bažnyčių
stovylas. Įdomesnės nešančio kryžių Kristaus statulėlės ir
tik dėl to, ko meistras taip stengėsi neparodyti naivaus
primityvumo, su kuriuo perteikta figūros padėtis erdvėje, jos
rakursas bei judesys. Nebeteko pamatyti didesniųjų meistro
skulptūrų, kurių jis, pasak sūnaus, buvo padaręs kažkokių
aplink Rozalimą bei Pušalotą buvusių bažnyčių altoriams,
tačiau galima numanyti, kad jos turėjo būti panašios į
minėtąsias.
- Reikia vis dėlto pripažinti, jog statuarinė plastika -
silpnesnioji S.Gegecko kūrybos dalis. Turbūt patys patraukliausi
yra nebent tik daugiafigūrinių Prakartėlių gyvuliukai:
labai pastabus drožėjas įtikinamai perteikė jautelių ir
avinėlių kūnelių sandarą, pozas bei judesius, suteikęs jiems
ir tam tikro žaismingumo.
- Pabaigai reikėtų pripažinti, jog Pamažupių meistro kūryba
savaip pramato tai, kas lietuvių liaudies kryždirbystėje
ypatingai pradės reikštis per pastaruosius dešimtmečius, po to,
kai Ablingos memorialo įtakotus paminklus - stulpines skulptūras
pamažu ims stumti į šoną savo sandaru tradiciniams kryžiams,
stogastulpiams bei koplytstulpiams artimesni statiniai, kuriuose
taip pat pastebimas autorių noras praplėsti jų vaizdiniją ir
naudoti įvairiakilmius motyvus. Tačiau esmingai pasikeitė šių
motyvų turinys, prasmė, forma, padėtis bei vaidmuo statinyje. Be
to, per pusšimtį metų įvyko kitas lemtingas pokytis buvo
pažeistas kuriamojo statinio proporcijų, stilistinio vieningumo
jutimas, kurį tradicinis kryždirbys buvo įgavęs per ilgą
laiką, jau nekalbant apie saiką, būdingą visai klasikinei
lietuvių liaudies dailei. Šias savybes S. Gegeckas dar turėjo ir
tai tapo bene svarbiausia jo kryžių bei koplytstulpių
išraiškingumo sąlyga.
-
- Išnašos ir paaiškinimai:
- 1 P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas.
Kaunas, 1936.
2 Šiuos ir kitus meistro biografijos duomenis pateikėjo sūnus
Petras 1992 m.
Užrašė Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentės
Anželika Balta-
kytė ir Rima Patriubavičiūtė.
- 3 Yra išlikęs šios, nuo 1917 m.
nebeegzistuojančios, gamyklos S. Gegeckui
išduotas pažymėjimas, kur jis pavadintas modeliuotoju,
liedinančiu iš me-
talo profesionalių dailininkų padarytus bareljefus ar įvairias
ornamentines
puošmenas.
- 4 Gražų ir stilingą Gegeckų namą vienu metu
norėta išgabenti į Rumšiškių
muziejų, tačiau sūnus nesutiko.
- 5 Petro Gegecko drožinių pavyzdžius yra piešęs
jo žemietis, Kultūros ir meno
instituto darbuotojas Jonas Jakimavičius. Piešiniai saugomi
minėto instituto
Bažnytinės dailės skyriaus archyve.
- 6 Joniškėlio apylinkių gyventojų pasakojimai,
užrašyti 1992-1996 metais. Iš-
vykų į Pasvalio rajoną dienynas. Autorės asmeninis
archyvas.
- 7 Lietuvių liaudies menas. Mažoji
architektūra. II knyga. Vilnius, 1990. P.
333-334, il. 222-223, 278, 341, 376.
- 8Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas.
Vilnius, 1973. P. 700, 703.
9 Joniškėlio valsčiaus Jurgeniškių kaime Macelienės sodybos
koplytstulpis
(vietinės reikšmės kultūros paminklas DV 1951).
- 10 Ten pat ir Joniškėlio bažnyčios šventoriaus
kryžiuje.
11 Pušaloto kapinių kryžius.
;)