- DIEVDIRBYS ADOLFAS
IVANAUSKAS
-
Adolfas Ivanauskas gyveno XIX
a. pab. - XX a. 5 deš. (tiksli gyvenimo data nežinoma). Jo
tėvas mokėjo skaityti, truputį rašyti, tad rašto pramokė ir
vaikus. Adolfas jaunystėje kurį laiką gyveno Rusijoje. Apie
1907 ar 1908-uosius metus grįžo į Lietuvą ir apsigyveno
Kaboriškių kaime. Turėjo penkis vaikus: tris sūnus ir dvi
dukteris. Kaip ir dauguma kitų dievdirbių, darė ne tik
skulptūras, bet ir kryžius.
- Kryždirbio amato išmokė savo
sūnų Joną (gim. 1899 m.). Darydamas kryžius, į talką pasikviesdavo
sūnus Joną ir Steponą.
- Dirbdavo ir vasarą, ir žiemą
gyvenamojo namo viename gale. Kryžių ornamentus pjaustydavo ir
dažydavo namie. Paskui juos nuveždavo į vietą ir jais
apkaldavo pastatytą kryžių.
- Žymesni A. Ivanausko
kūriniai: 1920 m. pastatytas kryžius savo sodyboje Kaboriškių
kaime ir 1928 m. pastatytas Pavasarininkų kryžius Utenoje.
- Kaboriškių kaimo kryžius didelis,
masyvus, šakų galai trilapio formos, ties kryžma ir žemiau jos
aplink liemenį suformuotos dvi koplytėlės. Šakų briaunos
puoštas ažūriniu ornamentu pjaustytomis lentelėmis,
plokštumos - S formos drožiniais. Viršutinėje koplytėlėje
buvo Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos, šv. Dominyko
ir Šv. Arkangelo Mykolo skulptūros.
- Pavasarininkų kryžių Utenoje
Adolfas Ivanauskas statė kartu su sūnumis Jonu bei Steponu (1962
m. kryžius valdžios įsakymu buvo nugriautas). Kryžius
pasižymėjo monumentalumu, dekoratyvumu. Stačiakampio
skerspjūvio liemenį skaidė karnizai. Šakų galai trilapio
formos. Prie kryžmos - koplytėlė su šventųjų
skulptūrėlėmis. Liemens plokštumas puošė reljefinis
augalinis ornamentas. Liemens, šakų briaunas, karnizus -
ažūrinis augalinių motyvų ornamentas. Kryžiaus formą ir
dekorą paryškino spalvos. Savo forma, konstrukcija ir kai
kuriais dekoratyviniais elementais kai kurie jo kryžiai panašūs
į A. Deveikio kryžius.
- A. Ivanauskas labiau mėgo kryžius
puošti augalinių, o Deveikis - geometrinių motyvų drožiniais.
- A. Ivanausko drožtos skulptūros
vidutinio dydžio (50-70 cm), modeliuojamos apvaliai, tačiau
nugarinė dalis paliekama lygi. Figūros statiškos, ištęstų
proporcijų, aptakių formų, švelniai vingiuojančio silueto.
Įštęstumą pabrėžia ne tik bendras siluetas, bet ir rūbų
suskaidymas išilginiais ritmingais švelniai į apačią
banguojančiais rėžiais. Veidai pailgi, naivios išraiškos:
išdrožiama tik iškili ilgoka nosis, akys labiau ryškinamos
dažais nei drožyba. Kruopščiai išdrožiamos didokos ausys. Ne
visada išlaikoma veido dalių simetrija. Atributams meistras
kartais panaudoja skardą. Polichromuojamos tik keliomis
spalvomis: balta, raudona, juoda arba juoda, melsva, gelsva.
- Ivanausko skulptūros primityvokos,
tačiau labai savitos, pasižyminčios naiviai lyriška nuotaika.
-
- Parengta pagal S. Urbonienės
straipsnį Rytų Aukštaitijos dievdirbių kūryba, išspausdintą
- leidinyje Primityvumas mene.
Vilnius, 1999, p. 297-299.)
