Kryžiai

 

KRIKŠTAS
 
Parengta pagal to paties pavadinimo straipsnį, išspausdintą
„Lietuvių enciklopedijos“ XIII tome, p. 118-119 (Bostonas, 1958 m.)

„Lietuviškos kapinės, XIX a.“ (iš Franz Tezner „Die slawen ir deutschland“. 1902). Iliustracija iš „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“. T. 1, p. 718

 
1. Žemas, 0,5-1 m aukščio, be kančios, paprastas ar sklastinis kryželis. Paprastieji krikštai paskutiniuoju metu visada juodai dažyti, sutinkami dažniausiai Vakarų Žemaitijoje. Jie statomi tik staigios mirties ir didelės nelaimės vietoje. XX a. pradžioje šiuos krikštus imta statyti ir kapinėse, kartais prikalant ir mažytę metalinę kančią. Pastaruoju metu šis mažas kapinių kryželis jau buvo beplintąs visoje Lietuvoje. Sklastinis krikštas sutinkamas Mažosios Lietuvos protestantų kapinėse. Jo sklastos, t.y. dvi lentelės, kurios nuleistos nuo kryžmos viršaus į jos šonus, dažnai nutįsusios iki pat žemės. Dažnai šie krikštai statomi kojūgalyje ir vyrui daromi iš ąžuolo, o moteriai liepiniai. Su šiais krikštais tenka sieti ir 1615 J. Lasickio minimus „Kriksthos cruces in tumulus sepultorum custodit“, kuriuos jis buvo priskyręs prie žemaitiškųjų dievų, nors pats žodis krikštas, reiškia „kryžių“ ir paskolintas iš gudų (P. Skardžius „Die slavische Lehnwörter“, 110 psl.). K. čerbulėnas, P. Galaunė ir kt. iš sklastinio krikšto bandė kildinti lietuvių stogastulpinius kryžius, patį sklastinį krikštą laikydami antkapinio stulpo arba lentinio krikšto tąsa. Tačiau šio sklastinio krikšto išplitimas (vidurio ir pietų Europa, Rusija, Latvija) ir jo ankstyvas pasirodymas Vakarų Europoje (plg. 1456 „Miracles de Notre Dame“ miniatiūra - Reallexikon z. d. Kunstgeschichte 343 II) atskleidžia bendrą jiems visiems krikščioniškąjį pradmenį, šiek tiek pakitusį atskiruose kraštuose.
2. Lentinis krikštas yra išpjaustyta stora lenta, kapo sampile įkasama tik Mažosios Lietuvos protestantų kapinėse, nors joms artimų sutinkame ir Latvijoje (Latvju raksti IX) ir taip pat protestantiškose Vokietijos apylinkėse. Lentiniai krikštai savo pavidalu primena kartais gyvulį (pvz. arklį, rupūžę), o dažniausiai turi „paukštelius“. XVII a. Įsruties bažnyčios revizijos protokolai įsakmiai kalba, kad vyrų kapų antkapinės lentos savo pavidalu primena arklį, o moterų - paukštį, todėl visi tokie krikštai paprastai greit siejami su mūsų senuoju tikėjimu ir jo įvaizdžiais. XIX a. pabaigoje šalia pjaustytų lentinių krikštų atsiranda ir dažytų, kurie buvo išmarginti gėlėmis bei paukštukais, dažnai užrašytas ir mirusiojo vardas, pavardė, gimimo bei mirties vieta ir laikas („Cze ilssis...“). XIX a. pabaigoje Mažosios Lietuvos sakytojams vedant besąlyginę kovą su „pagonybe“, kurią, jų nuomone, sudarė nekrikščioniškos giesmės, t. y. mūsų dainos, ir daugelis papročių, po A. Bezzenbergerio straipsnio, buvo surasta dar viena „baisi“ pagonybės liekana - krikštai. Tuomet krikštai buvo raunami iš kapinių „nekaltomis rankomis“, t. y. mažamečių, dar prieš įžegnojimą, ir čia pat kapinėse ar šalia jų sudeginami, o apie 1910 m. iš Liepgalių kapinaičių (Lazdėnų par., Pilkalnio aps.) Puskepalaičių šeimos krikštai buvo sukišti į dervos statines ir per Jonines sudeginti.
A. Bezzenbergeris, J. Basanavičius, P. Galaunė, Kl. Čerbulėnas, M. Alseikaitė-Gimbutienė ir kt. šiuos lentinius krikštus laiko grynai antkapinių stulpų kilmės, taigi išlikusiais savo pagrindine tąsa iš mūsų prieškrikščioniškojo tarpsnio ir tik gana vėlai teprisiėmusiais vieną kitą krikščionišką prasmenį ar puošmenį (kryžiuką). Tačiau šia prielaida tenka abejoti, nes jų išplitimas tik vokiečių kultūros paliestose protestantų kapinėse negali būti atsietas nuo įvairių jų draudimų statyti ant kapo kryžius (plg. 1721 m. kovo 13 d. švedų draudimas), bet nedraudžiant kitų antkapinių paminklų, o praktiškai perkeliant iš įvairių vietų pastatytas ar prie medžio prikaltas „pakraves“ (Totenbrett). Ir tokių lentinių krikštų, taip pat barokiškai pjaustytų kaip Mažosios Lietuvos, yra dar iš XIX a. išlikusių Pomeranijoje ir kt. Todėl ir mūsų lentiniai krikštai gali būti tokių perkeltinių pakravių vaikaičiai; tai J. Balys („Santarvė“, „Margutis“) norėtų paneigti.
 
Literatūra:
1. M. Alseikaitė-Gimbutienė. M. Lietuvos antkapiniai paminklai / „Aidai“, 1946 m.
2. J. Balys. Mūsų kryžių kilmės beieškant / Santarvė, 1955 m. Nr. 7-8.
3. J. Balys. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė / Margutis, 1957 m. Nr. 6-7.
4. J. Basanavičius. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje (Croix lithuanienes). 1912.
5. A. Bezzenberger. Über Grabkreuzformen (Mitt. litauischen liter. Gesellschaft. 1887.
6. K. Čerbulėnas. M. Lietuvos antkapiniai paminklai (N. Romuva 1938).
7. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. 1956.
8. J. Grinius. Die Herkunft der litauischen Kreuze. 1957.
9. A. Mažiulis. Lietuviškasis kryžius ir jo kilmė / Aidai. 1951 m. Nr. 2.

 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine